Aktorius, modelis Edgaras Bechter: „Dailus veidas – tai tik instrumentas“
Aktorius, reperis, modelis... Su tokiais įrašais biografijoje per merginas būtų galima eiti kaip per sviestą? „Gal ir taip, – juokiasi Edgaras Bechter (27), Lietuvai geriausiai pažįstamas iš televizijos serialų ir teatro scenos. – Bet aš gyvenime turiu ir kitų tikslų.“
Tavo įdomi pavardė serialų titruose iškart patraukia akį. Iš kur tu kilęs?
Tikras vilnietis, bet pavardės istorija labai ilga. Mano prosenelis bandė surasti giminės šaknis, ir paieškos jį nuvedė į Rusijos gilumą, į Bechtery kaimelį, kur prieš du šimtus metų gyveno bėgliai iš Vokietijos. Kaimelyje iki šiol daugelis turi tą pavardę. Didžioji mano šeimos dalis kilusi iš Rusijos, bet yra įsimaišę ir nemažai kitų tautybių.
Pats augau lietuviškoje aplinkoje, baigiau Užupio gimnaziją, tačiau prie pavardės niekada nenorėjau prisidurti galūnės: Edgar Bechter gerai skamba, ypač aktoriui (šypteli). Neslepiu, kad mano galutinis tikslas – Rusijos, Europos, Amerikos kinas. Daugeliui aktorių tenka keisti vardus ar pavardes, kad užsieniečiai pajėgtų ištarti, o man nieko nereikia daryti.
Minčių apie aktorystę ir sceną atsirado jau mokykloje?
Pirmasis vaidmuo, kurį prisimenu, – angelas mokykliniame spektaklyje. Buvau pradinukas, pašėlęs ir hiperaktyvus, o čia še tau – angelas! Mama pasiuvo auksinį kostiumą, man tai padarė įspūdį, susikaupiau ir... puikiai suvaidinau. Mokytojai paskui dėkojo mamai ir tvirtino, kad man reikia eiti tuo keliu.
Bet tikroji svajonė tapti aktoriumi atsirado vėliau: žiūrėjau populiarų serialą „Bafi, vampyrų žudikė“ ir įsimylėjau pagrindinį vaidmenį sukūrusią aktorę – Sarah Michelle Gellar. Apsisprendžiau užaugęs tapti aktoriumi, nuvažiuoti į Holivudą ir su ja susituokti.
Tai nedaug ir beliko – tik atsikratyti jos vyro Freddie Prinze’o...
Kažkodėl šiuo metu ta svajonė man jau nebeaktuali (juokiasi). Bet nuostabu, kad kartais savo keliui pasirinkti pakanka tokios smulkmenos.
Dėl savo kelio apsisprendei labai anksti – negi niekada nebuvai nuklydęs į šoną? Nekilo noro pasiieškoti rimtos profesijos?
Visko buvo. Sako, trečias kartas nemeluoja – taigi aktorystės studijos ir buvo mano trečias pasirinkimas. Baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti informatikos, nes tai buvo be galo madinga ir perspektyvu, – pabėgau po pusės semestro. Kitąmet įstojau į Teatro akademiją mokytis kino prodiusavimo – labai norėjau būti bent kiek arčiau kino.
Ir viskas – dėl moterų: tuo metu puoselėjau rimtus santykius su mergina, pradėjome draugauti nuo keturiolikos, tai truko septynerius metus. Jaučiausi tikras vyras, patikėjau, kad man reikia vyriškos profesijos, ir vis bėgau nuo svajonės apie aktorystę. Bet galiausiai suvokiau, kad baisiausias dalykas, kurį žmogus gali padaryti gyvenime, – tai atsisakyti savo širdies kelio.
Jokie santykiai to neverti?
Tikrai ne. Žmogus, kuris iš tiesų yra tavo, priims tave ir su tavo svajonėmis, ir su tavo darbu. Akademijoje išgirdęs, kad Jonas Vaitkus renka kino aktorių kursą, nebedvejojau – juk visada norėjau būti kino aktoriumi. Įstojau lengvai, su Vaitkumi greitai pajutau ryšį, tačiau pirmieji metai buvo labai sunkūs. Vaikystėje lankiau gana diletantišką muzikinio teatro studiją, ji mane sugadino: mokė raiškiai skaityti poeziją, daug maivytis...
Atėjęs į pirmą kursą šventai tikėjau, kad vaidyba ir yra savęs rodymas, balso pastatymas, egoizmas scenoje: žiūrėkite tik į mane, į nieką kitą!.. O iš tiesų kino aktorystė – tai gyvenimas kadre, ten turi būti kuo mažiau vaidybos. Teko gerokai pavargti, kol tai suvokiau. O dar kaip tik tuo metu išsiskyriau su mergina... Skyrybos nebuvo skausmingos, bet jausmas buvo labai neįprastas – staiga likau vienas.
Daugeliui taip būna: įstoji į aktorinį, jautiesi esąs pasaulio bamba, nori, kad tave garbintų, o staiga supranti, kad aplink tokių genijų – daug. Pirmąjį pusmetį net nesiklausydavau, ką sako dėstytoja, – išeidavau į sceną ir darydavau savo nesąmones, nes aš juk žinau, kaip reikia vaidinti, tik kiti nieko nesupranta!.. Ne kartą ruošiausi mesti studijas, bet sykį atsisėdau ir permąsčiau – gal reikėtų paklausyti, ką žmonės man sako?.. Po truputį pasikeičiau. Tapau baltu lapu ir nupiešiau save iš naujo.
Tu esi ir repo dainininkas?
Repuoju seniai – nuo keturiolikos. Su draugais sukūrėme grupę, iki 2008-ųjų repavome rusiškai, sulaukėme sėkmės konkursuose ir repo festivaliuose, 2007-aisiais net patekome tarp penkių geriausių Lietuvos grupių. Muziką anksčiau kūrėme patys, dabar užsakome kompozitoriams – manau, kiekvienas turi daryti tai, ką moka geriausiai. Kai įstojau į aktorinį, muzikinė veikla priblėso, bet dabar atsirado naujas kvėpavimas, pradėjome kurti lietuviškas dainas. Jas groja radijo stotys.
Baigęs studijas nenorėjai eiti dirbti į Rusų dramos teatrą – juk būtų tikę pagal šaknis?
Turėjau ten eiti – Vaitkus siūlė etatą. Bet tuo metu vėl gyvenau su mergina, jau kita... Moterys gyvenimui daro daug įtakos: na, koks menininkas be moters? Visada svajojau, kad ji būtų viena – ir visam gyvenimui, bet susiklostė kitaip. Nedaug kas gali priimti mano profesiją... Ji buvo kilusi iš labai geros, turtingos šeimos, nuostabiai išauklėta. Norėjau, kad jai nieko netrūktų, bet kaip tai padaryti studijuojant ketvirtame kurse?..
Teatre ne kažin ką uždirbsi – dvidešimt eurų už spektaklį. Ir ėmiausi serialų: „Kriminalistai“, „Moterys meluoja geriau...“ Už tai aš dėkingas kursiokams Žilvinui Tratui, Justei Zinkevičiūtei: jie jau filmavosi serialuose, ir prodiuserių agentūroje jų paprašė pasiūlyti naujų veidų. Abu vienu balsu pasiūlė mane. Iškart buvau priskirtas „blogiukų“ tipažui: aukštas ūgis, vyriški bruožai, šiurkštus balsas...
Dabar gyvenimas pagerėjo, įgijau formas, sportuoju, o tada buvau liesesnis, tesvėriau 85 kilogramus, bruožai buvo aštresni. Ir prasidėjo dramos, pavyzdžiui, „Kriminalistuose“: mano personažas nužudė savo draugą už tai, kad šis permiegojo su jo mergina (šypteli). Seriale „Moterys meluoja geriau“ pakeičiau Marių Jampolskį, kol jis buvo išvažiavęs. Vyriškasis ego vertė stengtis...
Laisvu laiku mėginau dirbti logistikos srityje, net į statybas buvau nuėjęs, kad tik daugiau uždirbčiau. Man pačiam daug nereikia: pakaktų mažos būdelės, kad tik galėčiau dirbti mėgstamą darbą, bet su moterimis yra kitaip. Filmuodamasis seriale „Pasmerkti“, dėl to praleidau dvi „Karaliaus Lyro“ repeticijas pas Vaitkų, ir jis sudvejojo: „Gal dar šiek tiek palaukim dėl to etato.“ Pamaniau: vadinasi, taip lemta.
Seniai svajojau važiuoti į Maskvą bandyti savo laimės, o dirbdamas teatre nebūčiau galėjęs to daryti, – ir nebeprieštaravau likimui. Be to, vaidinti teatre juk galima ir be etato: iki šiol tebevaidinu spektakliuose „Eglutė pas Ivanovus“, „Visuomenės priešas“, „Atžalynas“.
O kuris iš serialų tau buvo mieliausias?
Populiarus pasijutau po „Pasmerktų“: tuomet mano feisbuko puslapyje atsirado labai daug gerbėjų. Ten vaidinau Lazerį ir nušoviau Zylę, vieną pagrindinių personažų, – po to Lietuva kokią savaitę manęs žiauriai nekentė... Paskui atsirado „Gyvenimo receptai“, o galiausiai – „Visi vyrai – kiaulės“. Karolio vaidmuo – didžiausias iš visų mano turėtų, aš netgi pagaliau užsitarnavau savo vinjetę, tuo labai didžiavausi (juokiasi). Anksčiau, kai savo pavardę matydavau tik serialo titruose, vis lydėdavo jausmas, kad dar kažko nepadariau.
Rusijoje irgi lydi jausmas, kad dar kažko nepadarei?
Ten būnant lydi jausmas – jau tuoj tuoj pagausiu sėkmę už uodegos (šypteli). Pirmąsyk į Maskvą išvažiavau kišenėje teturėdamas du šimtus eurų – ir jokių pažinčių. Nuskridau, apsigyvenau hostelyje prie Raudonosios aikštės, parašiau vienai pusiau pažįstamai agentei: „Aš Maskvoj!“ Ji atsakė: „O aš – ne, ir šiuo metu jums nėra jokių vaidmenų.“ Pasitryniau vieną dieną, antrą...
Ir tada mane išgelbėjo kolegė Ieva Andrejevaitė, filmo „Emilija“ pagrindinio vaidmens atlikėja: „Tu Maskvoj?.. Klausyk, aš dabar viena gyvenu, kraustykis pas mane, bus linksmiau.“ Nuvažiavau pas ją, ir mes už tuos du šimtus eurų ištempėme visą mėnesį. Ieva man davė visus agentų kontaktus, kuriuos buvo sukaupusi per keletą metų, kai kuriems net pati paskambino, susitarė dėl susitikimų.
Ir prasidėjo mano atrankos, bandymai, fotosesijos... Kalbos akcento, kas keisčiausia, rusai išvis negirdėjo, nustebę klausdavo: „Tu tikrai iš Lietuvos?“ Neišdildomą įspūdį paliko bandymai į didžiausios rusų kino studijos „Mosfilm“ juostą „Ana Karenina“, pagrindinį Vronskio vaidmenį.
Pradėjai nuo smulkmenų, taip sakant...
Tikrai (juokiasi). Atvažiavau į „Mosfilm“: geriausios kameros, grimas, kostiumai net per atranką... Labai jaudinausi. Studijos direktorius Karenas Šachnazarovas aiškiai leido suprasti, kas čia valdovas: atėjo su cigaru lūpose, beveik nekalbėjo. Bet po antro dublio jo veide atsirado šypsena: „Na, gerai.“ Paskui kastingo direktorė man parašė, kad pasirodžiau labai gerai ir dėl manęs svarstoma.
Galiausiai vaidmeniui visgi paėmė žymų aktorių, bet nesijaučiau pralaimėjęs. Pajutau: galimybių aš turiu, ir jos jau ateina. Dabartinė mano agentė Natalija – viena geriausių Rusijoje ir, svarbiausia – ji manimi labai tiki. Jau atsiranda pagarbos, užsitarnauju gerą vardą. Nors kol kas yra taip: Lietuvoje uždirbu, Rusijoje išleidžiu...
Arba, geriau sakyk, – investuoji.
Taip, investuoju į save. Atsirado dar viena svajonė – Niujorko „Actors Studio“, kur pagrindinis mokytojas yra Alas Pacino. Noriu gauti gerą projektą, užsidirbti, o tada investuoti į mokslus. Pastebėjau: kai vieną sykį galvoje ištrini ribas, paskui jos trinasi jau daug lengviau.
Akivaizdu, kad moterys tave iki tol stabdė, nes visi didieji tavo atradimai įvyko kartu su skyrybomis?
Didieji atradimai įvykdavo, kai aš pasirinkdavau: arba kelias, arba moteris. Abu kartus pasirinkau kelią, nes mačiau, kad moterys mane stabdo. Vyrui kelias yra svarbiausia, ir jam reikia moters, kuri jį įkvėptų ir stumtų į priekį, o ne trauktų atgal. Kas aš be savo kelio?.. Niekas. Dabar jau galiu lengviau atsikvėpti, galiu sau leisti nuvažiuoti į Maskvą, pagyventi ten savaitę, nueiti pavalgyti į restoraną. Hostelyje nebegyvenu – gyvenu pas draugus, dažniausiai – pas Tratą, kuris ten filmuojasi užsienio reklamoms ir bando laimę kine.
O kas tau yra reklamos? Smagus hobis?
„Akropoliui“ mane pasiūlė kurso draugė. Vilniui mano tipažas nelabai tinka: čia paklausūs ne itin vyriški vyrai, metroseksualai švelnių bruožų veidais. O Kaunui mano vyriškas veidas tiko, ir užsakovai mane iškart atrinko. Akademijoje mums kaldavo: menas yra svarbiausia, jokių reklamų, serialų... Bet vien teatre dirbdamas net kavos restorane neišgersi.
Kaip tau dabar sekasi su merginomis? Neieškai draugės, nes ji tik trukdys?
Ne visos trukdo... Bet dabar turiu nuostatą: jokių rimtų santykių. Kol kas. Nors... Žiūrėk, įsimylėsiu – ir sugrius visi mano pažadai (juokiasi). Bet tai turėtų būti žmogus, kuris papildys mane.
Feisbuke turi daug gerbėjų mergaičių, nuolat aikčiojančių: „Oi, koks gražus...“
Labai daug – net susikūriau atskirą puslapį, kur renku gerbėjų armiją. Labai džiugu, kad jų atsiranda, – aktoriui to reikia. Daugelis rašo, kad patinku joms kaip aktorius, – su jomis smagu pasikalbėti. Bet toms, kurios rašo: „Oi, gražuoliukas, sexy“, neatsakau. Vyrui tai nėra komplimentas. Kas iš to, kad aš gražus?
Na, gražiam aktoriui visada lengviau...
Lengviau, bet dailus veidas – tai tik instrumentas. Ačiū Visatai, kad taip sudėliojo, jog kamera mane myli. Man dar akademijoje pasakė: „Tavo veidas labai kinošnas.“ Žvilgsnis irgi... Bet smagu tik tada, kai tai kažką duoda. Neseniai sužinojau, kad viena geriausių Amerikos dėstytojų Ivana Chubbuck mane atrinko tarp pagrindinių aktorių savo workshop’ui Maskvoje, kurį stebės žymiausi Maskvos prodiuseriai ir režisieriai.
Ji – aktorinės technikos „Chubbuck Technique“ pradininkė, jos knyga „The Power of the Actor“ – pagrindinis aktorinio meistriškumo vadovas geriausiuose JAV universitetuose. Man tai tarsi Biblija: ji vienu mostu sustygavo visą žinių chaosą, kurį paliko akademija. Kol kas sunku patikėti, kad asmeniškai dirbsiu su Ivana... Jaučiu, kad tai manyje atvers visai kitus profesijos ir savęs pažinimo horizontus.