Kol kino žinovai aikčioja, kaip pasaulio aktorių reitinguose vienas vaidmuo gali kilstelėti per kelis šimtus tūkstančių pakopų, tai patyręs aktorius Kęstutis JAKŠTAS (59) labiau kuklinasi, nei giriasi tokiais pasiekimais. „Pasirodo, tuose reitinguose yra daugiau nei aštuoni milijonai kino aktorių. O Jėzau, Marija... Todėl iš tų milijonų staiga atsirasti tarp pirmų dvylikos tūkstančių – malonus jausmas“, – prisipažįsta jau šešiolika metų Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyriausiuoju režisieriumi dirbantis kūrėjas.
Kaip Kauno valstybinis muzikinis teatras jus taip ilgam įsuko į savo veiklą?
Na, pirmiausia pradėkime nuo to, kad esu buvęs muzikantas. Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikume baigiau dvi specialybes: trimitą ir operinį dainavimą. Į akademiją įstojau kaip operos dainininkas, mokiausi pas maestro profesorių Eduardą Kaniavą. Vėliau atsiėmiau dokumentus ir įstojau į Dalios Tamulevičiūtės aktorių kursą. O praėjus dar dvidešimčiai metų – į teatro režisūrą pas Joną Vaitkų. Taigi mano kelias vingiuotas, bet muzikinę dalį šiek tiek išmanau...
Taip, vyrauja nuomonė, kad dramos teatras Lietuvoje turi labai ryškias tradicijas ir tik jis yra... tikrasis teatras. Visgi darbas muzikiniame teatre yra sudėtingiausias. Operoje, operetėje ar miuzikle dainuojantis artistas vienodai gerai turi dainuoti, vaidinti ir choreografiškai judėti scenoje. Tavyje turi sėdėti trys velniūkščiai, kurie vienu metu iššoka ir padaro viską idealiai. Yra toks posakis apie muzikinį teatrą: „Kai jau negali kalbėti, dainuok. Kai nebegali dainuoti, šok.“ Pažiūrėkite ir į pasaulines tendencijas: anksčiau užtekdavo, kad sunkiasvoris sopranas išeitų į sceną ir vienoje vietoje stovėdamas atidainuotų, – visi plodavo ir džiaugdavosi. Dabar žiūri operą ir stebiesi, kaip puikiai geba vaidinti jos dainininkas – lyg dramos aktorius.