Bet juk teatras aktoriui – visas gyvenimas, jo savo noru retas atsisako!
Aišku, aktorystės iš gyvenimo niekaip neišbrauksiu ir neišplėšiu. Dar tie amžini aktorių sapnai: tai tekstą scenoje užmiršti... tai į spektaklį vėluoji... Tie košmarai kažkodėl tapo vis dažnesni ir dažnesni. Vis sapnuoju ką nors iš teatro – ypač grimo kambarius. Matyt, profesija giliai žmoguje nusėda. Kartais dar garsinu knygas, reklamas dabar – nebent socialines.
O juk ilgą laiką tik iš reklamų ir gyvenau, nes teatre algos mažos. Bet čia buvo kokiais 1995 metais – praeitame šimtmetyje, kaip sakau. Tada teko gerokai palakstyti, net sublogau: iš teatro bėgdavau į studiją garsinti reklamos, iš tos – į kitą... Per dieną keturias penkias vietas apibėgdavau. Be mašinos gyvenau: namai senamiestyje – viskas kojomis ar viešuoju transportu pasiekiama. O kai reikėdavo į Kauną, į teatrą, sėsdavau į traukinį pasiėmęs krūvą laikraščių – visi tada daug skaitė.
Kada jus aplankė meilė?
Pirmą kartą vedžiau grįžęs iš kariuomenės. Kai tik atėjome į teatrą, po kelių mėnesių, rudenį, vaikinus surinko į sovietinę armiją. Bet kadangi visi turintys aukštąjį, tarnauti reikėjo tik metus.
Grįžau – dauguma draugų jau šeimas sukūrę... Matyt, meilę supainiojau su vienišumu ir paskubėjau vesti. Gimė dukra, bet neilgai ta mano pirmoji santuoka gyvavo. Dukra rūpinausi, pradžioje labai geri santykiai buvo. Ji draugavo ir su abiem mano sūnumis iš antrosios santuokos.