Aktorius Rytis Valiūnas: „Konkurencija yra puikus dalykas“
Jaunasis aktorius Rytis Valiūnas kadaise mokėsi drauge su „X Faktoriuje“ išgarsėjusiu bičiuliu Dovydu Laukiu. Pastarasis sėkmę sugavo Lietuvoje, po muzikinio projekto jam prasivėrė durys į pramogų pasaulį, tuo tarpu Rytis – susikrovė lagaminus ir išvyko į Niujorką. Dabar jis pasakoja apie save, teatrą ir dalykus, kurių jaunam aktoriui reikia, kad savo ateitį galėtų kurti svetur.
Kokia vaidyba jus traukia labiausiai?
Lietuvoje paskutiniais studijų LMTA metais dirbau Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Taip pat filmavausi lietuviškuose serialuose bei vietinėje ir užsienio kino produkcijoje. Gyvendamas Niujorke, vaidinau spektakliuose, miuzikle, interaktyviuose pastatymuose, televizijoje ir kine. Aš manau, kad vaidyba yra daugialypė ir koncentruotis tik vienoje kurioje srityje būtų savęs ir savo tobulėjimo varžymas, todėl stengiuosi pažinti šį meną įvairiausiu rakursu.
Dėl savo pasirinktos specialybės kada nors teko išgyventi, jaustis netvirtai?
Kiekvieną dieną nuo tos akimirkos, kai nusprendžiau siekti aktoriaus profesijos. Paradoksalu, bet aš daug kartų esu sakęs, kad niekada nesu toks užtikrintas ir pasitikintis savimi, koks pasijuntu būdamas ant scenos, jokia kita gyvenimiška situacija man nesukelia tokių jausmų. Buvimas aktoriumi ir bandymas kurti savo karjerą tokioje nenuspėjamoje, viešoje ir jokio užtikrintumo ar garantijų neteikiančioje profesijoje kiekvieną dieną mane verčia susimąstyti ir klausti savęs: „Ar aš tikrai darau tai, kas mano gyvenimą daro prasmingą ir nepakartojamą?“
Kodėl karjeros keliu pasirinkote žengti kitoje šalyje?
Į Niujorką atvykau tam, kad išplėsčiau savo vaidybos žinias ir ūgtelėčiau kaip aktorius. Tikiu, kad laikas, praleistas čia, būtent tai man ir davė. Dabar mano tikslas yra tęsti savo kūrybinį kelią Amerikoje, siekti karjeros, garsinti Lietuvos vardą ir savo kūryba įkvėpti kuo daugiau žmonių.
Priežasčių yra daug ir įvairaus pobūdžio. Jeigu trumpai – po studijų, po asmeninės patirties ir kūrybinio bagažo, kurį sukaupiau per 23 metus, gyvendamas Lietuvoje, jaučiau, kad pats laikas imtis pokyčių. Ir didelių. Todėl pusę metų ieškojau, domėjausi ir vertinau įvairias galimybes, kol galiausiai viskas susiklostė taip, kad atsidūriau Niujorke. Šį miestą pasirinkau, nes tai yra viena iš pasaulio kultūros sostinių ir kartu mano svajonių miestas.
Kokios vaidybos pamokos jums iki šiol atrodė vertingiausios?
Man vaidybos mokslas ir menas yra kelias į savęs pažinimą. Dar kartą panaudosiu savoką „paradoksas“, bet pirmi žodžiai, kurie žmogui ateina į galvą išgirdus žodį „vaidyba“, greičiausiai yra „melas, apgavystė, šou; tai, kas netikra; vaizdavimas“ ir šių žodžių sinonimai. Bet vaidyba, kaip mokslo ir meno sritis, yra absoliuti to priešprieša. Studijuodamas personažą, pjesę, epochą ir kitus aktoriaus darbo elementus, kiekvienas iš mūsų, kuris siekia tikrų profesinių aukštumų, yra priverstas visą gautą informaciją kuo labiau sutapatinti su savimi ir atrasti savą tiesą, kuria vadovaudamasis ir remdamasis savo praktikos, teorijos ir intuicijos žiniomis, kurtų gyvenimus ir žmogiškąsias istorijas ant scenos. Juk tam, kad sukurtum kažką žmogiška, turi ne tik būti žmogumi, bet ir kuo geriau pažinti žmogų. Kadangi kiekvienas mes turime tik save, kurį galime narplioti be pabaigos – tuo ir turime užsiimti. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę ir vis iš naujo.
Aktoriaus profesija yra labai konkurencinga. Prieš ją rinkdamasis apgalvojote atsarginį planą?
Šiame gyvenime yra daug dalykų, kurie mane žavi: kalbos, kultūros, įvairūs mokslai, tačiau mano mintyse, kad ir ką daryčiau, kad ir kokią naują gyvenio patirtį įgyčiau, viskas man padeda geriau save pažinti, o kartu tobulėti, darytis geresniu žmogum ir aktoriumi. Todėl, manau, tie planai, kurie kažkada gal tik blykstelėjo mintyse, bet kokiu atveju mane būtų atvedę prie to paties atsakymo – aktorius.
Aš manau, kad konkurencija yra puikus dalykas. Konkurencija, jeigu ji yra panaudojama tikslingai, yra galingas postūmis tobulėti asmeniškai ir plėsti savo „ribas“. Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad daugelis konkurenciją vaidybos srityje supranta neteisingai. Dėstytojas Povilas Fokinas sakydavo: „Tikrame mene konkurencija neegzistuoja.“ Taip, intrigos, skandalai, šmeižtas, šantažas, favoritizmas ir kiti dalykai yra realios problemos ten, kur menas egzistuoja kartu su komercija, bet pačiame mene nėra nieko kito, tik iš kartos į kartą perduodamas įkvėpimas ir užkoduotas žmogiškojo tobulėjimo variklis.
Kas jus labiausiai motyvuoja nesustoti?
Gyvenimo laikinumas ir mirtis. Kiekvienas iš mūsų, gyvųjų, turime tik vieną progą atrasti, pažinti ir patirti savo pačių gyvenimus ir mus supančią erdvę. Tam mes turime labai apibrėžtą laiką. Manau, dažnai pamąstome: „Mano gyvenimas šiuo metu yra sustojęs. Nieko nevyksta“, bet tai netiesa. Mano scenos kalbos dėstytojas Lesteris Shane‘as apie kalbos praktiką sakydavo:„Nėra tokio dalyko kaip status quo. Arba tu atlieki pratimus ir tampi geresnis, arba tu nedarai nieko ir regresuoji. Stovėjimas vietoje neegzistuoja“. Manau, šią logiką kiekvienas galime pritaikyti savo gyvenime. Mūsų gyvenimas visada juda ir juda link pabaigos, todėl aš stengiuosi mąstyti racionaliai – jeigu mano laikas Žemėje yra ribotas, ką aš galėčiau padaryti, kad panaudočiau tą laiką, kuris man duotas, taip, kad jis būtų kuo prasmingesnis, neprabėgtų tuščiai? Būtent taip aš stengiuosi gyventi ir judėti pirmyn.
Kokius sau įsimintiniausius vaidmenis esate sukūręs?
Lietuvoje studijų metais su dviem geriausiais savo draugais Arnoldu Augustaičiu ir Dovydu Laukiu vaidinome ištrauką iš mano mėgstamiausio dramaturgo Frydricho Diurenmato pjesės „Meteoras“. Šviterio vaidmuo ir pati pjesė bei darbas su puikiais kolegomis ir draugais tikrai įstrigo mano atmintyje ir iki šiol išlieka mano širdyje. Dar norėčiau paminėti du vaidmenis, sukurtus Niujorke – tai Baris Bevinsas miuzikle „Welcome to America“ ir Damienas Dragnova interaktyviame spektaklyje „RED“. Du labai skirtingi, tačiau man labai brangūs vaidmenys. Baris Bevinsas yra mano pirmasis vaidmuo miuzikle. Jaunas ir žavingas talentų agentas, net velniui galintis parduoti degtukus – apie tokį vaidmenį galima tik svajoti, todėl esu be galo laimingas, kad turėjau progą jį atlikti. Damieno Dragnovos vaidmuo buvo didelis iššūkis, nes „RED“ buvo pirmasis toks pasaulyje visiškai interaktyvus pasirodymas, kuriame aktoriai, kartu su dalyviais, kiekvieną kartą kurdavo vis kitokią istoriją. Sunku net paaiškinti, koks tai buvo projektas, tačiau aktorine prasme tai buvo beprotiškas iššūkis – beveik pusantros valandos būti savo personažu su kiekvieną kartą vis kitokia trupe ir taip pat kiekvieną kartą vis su skirtingu skaičiumi naujų dalyvių. Aš šį procesą vadinau „Improvizacija su steroidais“, ir tai buvo neįkainojama patirtis, kuri mane išmokė būti „čia ir dabar“ tvirčiau negu bet kokie kiti aktoriniai pratimai, kuriuos esu gyvenime atlikęs. Manau, kad kiekvienas režisierius, kiekvienas spektaklis ir vis nauja trupė aktorių tobulina ir profesine, ir gyvenimiškąja prasme.