Šarūną BANEVIČIŲ (36) daugelis pirmiausia pavadintų komiškų vaidmenų aktoriumi, nors yra ir režisierius, scenaristas bei laidų kūrėjas. Humoro jausmas jį iš tiesų ne kartą gelbėjo nuo visai nejuokingų gyvenimiškų patirčių. „Lietuvoje vis dar baiminamasi kalbėti apie priklausomybes“, – svarsto laukdamas savo spektaklio „Dar vienas Džokeris“ premjeros – ir neslepia žinantis, apie ką kalba.
„Kai visi skundžiasi, kad jiems blogai, aš sakau – šie metai man patys geriausi“, – siurbdamas kavą pareiškia Šarūnas. Veide bandau įžvelgti ironiją, bet argi suprasi tuos komikus. „Juk ir psichoterapeutai moko, kad reikia apsimesti, jog esi pozityvus ir laimingas, – tuomet, žiūrėk, apgausi savo kūną ir iš tiesų toks pasijusi, – priduria. – Save apgauti labai lengva.“
Kažkodėl kartais vis dar manoma, kad alkoholis padeda kūrybai.
Už šią klišę reikia padėkoti rusų paveldui. Mąstau: aktoriai, menininkai yra šiek tiek traumuoti, žmonės, turintys priklausomybių, – irgi. Natūralu, kad kartais tai sutampa. Man tikrai reikėjo išmokti kurti blaiviam, iš esmės reikėjo išmokti blaiviam gyventi. Beje, girtas nieko nesu sukūręs: jei ir esu, tai buvo šūdo krūva. „Genijai geria“, – išdidžiai sakoma, bet iš tiesų jie geria dėl sutrikimo, o ne dėl to, kad yra genijai. Kūryba man kaip tik padeda kovoti su priklausomybe. Dar – darbas, sportas, pasivaikščiojimai, knygos. Ir žmona, žinoma.
Kokia judviejų pažinties istorija?
Eglė turi fantastišką balsą – žemą tembrą, dėl to ją ir įsimylėjau.