„Geriau pagalvojus, tuo keliu gali eiti tik bepročiai. Kokia nesąmonė dvi savaites kulniuoti – taigi sėstum į autobusą ir nuvažiuotum per dieną. Bet ne, jie eina pėsčiomis, kankina kojas, leidžia nemažus pinigus... Ir tie „jie“ – tai mes“, – šypteli aktorius, scenaristas, režisierius Šarūnas BANEVIČIUS (37), su žmona Egle KAČIULYTE-BANEVIČIENE (38) įveikęs dar vieną gyvenimo atkarpą – Šv. Jokūbo kelią. Per penkiolika dienų Portugalijoje ir Ispanijoje pora nuėjo 280 kilometrų.
IŠŠŪKIS. Dažnai žmonės, išsiruošę į Šv. Jokūbo kelią, siekia ką nors įrodyti – kitiems arba sau. Mudviem nieko nereikėjo įrodyti. Apskritai mėgstame vaikščioti, kasdieniame gyvenime sukariame daug kilometrų. Vilnius mums patinka, jis labai vaikščiotinas miestas.
Kai tarp aplinkinių ėmė rastis piligrimų, nuėjusių Šv. Jokūbo kelią, žvelgiau į tai kaip į lengvą beprotybę. Geliančios kojos, pūslės, šlapi pavargę veidai... Kažkaip ne seksi, o aš juk katinas, man patinka komfortas. Bet sėkla, matyt, buvo pasėta. Ėmė lįsti mintys, kad gal jau užsisėdėjau, pernelyg ramiai gyvenu, trūksta iššūkio. Lyg tarp kitko mėčiau Eglei užuominas: „Visai nueičiau tą kelią.“ Ji spyriojosi, bet galiausiai ryžomės ištraukti save iš komforto zonos.
Piligrimų kelių, vedančių į Santjago de Kompostelą, yra ne vienas. Išsirinkome neva lengviausią, vedantį vandenyno pakrante. Tačiau „lengviausias“ nereiškia „lengvas“. Nueiti dešimt kilometrų per dieną – smagu, bet dvidešimt – jau iššūkis, ir tai kartojasi kasdien. Viskas kartojasi: pusryčių gaminimas, kuprinės susigrūdimo ir iškrovimo ritualas, vis kitas būstas, kita lova. Vieną kartą ji patogi, kitą – ne. Nesame dideli ponai, bet vengėme gyventi albergėse – bendruose kambariuose, kuriais dalijiesi su kitais piligrimais. Jie turėtų būti pigūs, bet nėra – visgi tai sukomercintas kelias, dabar juo eina visi.