„Kas yra geriausia – kad, sulaukęs tokio amžiaus, nustoji teisti kitus. Dabar mąstau: tegul žmonės sau daro, ką nori, jeigu tik niekam nekenkia“, – išmintimi dalijasi aktorius Šarūnas DATENIS, visai netrukus švęsiantis 40 metų buvimą šioje žemėje.
Atėjai tiesiai iš spektaklio repeticijos – teatre „Utopia“ repetuojate „Antigonę“, tau patikėtas Kreonto vaidmuo. Galvoju: ar tradiciškai Kreontas neturėtų būti šiek tiek vyresnis? Negi tau jau laikas vaidinti tėvus?
„Antigonėje“ kuriame futuristinę interpretaciją: pasaulis po trečiojo pasaulinio karo jau sugriuvęs, žmonių bendruomenė bando kurtis iš naujo, bet joje išlieka tos pačios bėdos, žinomos dar nuo Antikos laikų. Kai paskaitai, ką Sofoklis anuomet rašė apie valdžią, ir apsižvalgai, kas vyksta dabar, supranti, kad niekas nepasikeitė.
Mano Kreontas – vyras pačiame jėgų žydėjime, karo generolas. Oratorystė nėra jo menas, jis moka tik grubią kalbą. Iš tiesų tai yra tėvo, vyresnės kartos vaidmuo: ką padarysi, jau atėjo tas laikas. Su aktoriaus amžiumi taip jau yra: baigęs studijas dar esi jaunuolis, tinkamas vaidinti tik Romeo ir princus vaikiškuose spektakliuose. Nuo dvidešimt septynerių iki trisdešimt penkerių būna toks keistas etapas, kai tavęs nebelaiko berniuku, bet dar nelaiko ir vyru. Vaikštai į atrankas: vienur tu per senas, kitur – per jaunas, nebesupranti – tai koks tu tada?.. O dabar jau ateina branda. Aišku, keturiasdešimtmetis gal dar per jaunas vaidinti tėvus, kita vertus, Antikoje žmonės anksti susilaukdavo vaikų.