Aktorius Sigitas Jakubauskas: „Išgydyti žmonių dar neišmokau“
Žingsniuojant Šiaulių miesto bulvaru su aktoriumi Sigitu Jakubausku (56), tampa akivaizdu: jį čia pažįsta visi. Ir ranką jam spaudžia su pačiais geriausiais ketinimais. Nieko keista: Šiaulių dramos teatre jis dirba jau trisdešimt penkerius metus, ir tarp žiūrovų galioja taisyklė: spektaklis geras, jei jame vaidina Jakubauskas. O ir televizija, kurią aktorius kartais įsileidžia į savo gyvenimą, tik prideda populiarumo taškų. Kadaise pakylėtas ant šlovės laiptelio „Dičiaus karjeroje“, dabar dalijantis žiniuonio išmintį „Naisių vasaroje“, Sigitas purtosi: ko jau ko, o daugiau populiarumo jam nebereikia. Kita vertus – prie visko galima priprasti...
Po premjeros – režisieriaus Arvydo Lebeliūno „Skerdynių dievo“ – atrodote atsipalaidavęs. Skaičiavote, kelinta ji jums?
Nebežinau... Daugelio skaičių nežinau: nei kelinta premjera, nei kiek laiko mudu su žmona vedę (juokiasi). Spektaklių turėtų būti apie devyniasdešimt. Daug yra atmintin įstrigusių: „Kainas“, „Čičinskas“, „Iš gyvenimo vėlių“, už kurį gavau „Kristoforą“. Ir „Kareivis Šveikas“, be abejo, –Šiauliuose mane iki šiol vadina Šveiku... Kai supratau, kad šį bei tą sugebu, sumaniau tuo pasidalyti su jaunimu: Šiaulių universitete dėstau estrados meno specialybės studentams. Pernai išleidau pirmąjį savo kursą.
Esate dėstytojas, ar kas nors rimčiau?
O ką, nerimta – dėstytojas?.. Man nereikia jokių laipsnių. Universitetas mane kažkaip viliojo, viliojo ir paviliojo: pagalvojau – o gal tikrai reikia padėti.
Įtariu, ne dėl pinigų tai darote? Kelių šimtų litų alga turbūt neimponuoja?
Tikrai ne (šypteli). Ne dėl uždarbio pas studentus einu... Čia tau ne televizija.
O kaip sekasi televizijoje?
Kurį laiką turėjome atostogas, o dabar vėl kibsime į „Naisių vasarą“. Nuo gegužės vidurio pasileisime į laukus.
Ar žinote, kad jus Lietuvoje labiausiai išgarsino būtent Naisiai?
Numanau. Jaunystėje pasitaikė Balio Bratkausko muzikinis filmas „Dičiaus karjera“ – oi, tada žmonėms atrodžiau žvaigždžių žvaigždė!.. Man buvo dvidešimt treji: buvau maksimalistas, man reikėjo teatro, kūrybos, kančios, ech, o kiek kančios gali suteikti televizijos filmas?.. Ir populiarumo!.. Praeiviai gatvėje netikėdavo, kad regi Dičių: manydavo, kad apsipažino. Dabar daugiau atpažįsta. Jau pripratau, kad mieste niekada nepraslinksiu nepastebėtas: nelabai patinka, bet ką padarysi. Jei jau eini – tai ir bendrauk. Vaikučiai eina iš mokyklos: „Čia tikrai jūs?“ – „Aš.“ – „Ar filme jūs tik vaidinote aklą, ar iš tiesų esate aklas?..“ Ir aiškinu. Nieko čia baisaus: mus, suaugusius, kino magija veikia, o vaikus veikia dvigubai.
Jaunystėje pasitaikė Balio Bratkausko muzikinis filmas „Dičiaus karjera“ – oi, tada žmonėms atrodžiau žvaigždžių žvaigždė!.. Man buvo dvidešimt treji: buvau maksimalistas...
Labai ilgai gyvenau tik teatru: kartais suvaidindavau epizodą kokiame didelio biudžeto ir menkos vertės užsieniečių filme, bet net jo pavadinimo nežinodavau. O prieš keletą metų iš naujo prisijaukinau televiziją: vaidinau seriale „Neskubėk gyventi“, paskui atsirado „Naisių vasara“. Televiziniame darbe daug nuovargio, bet jau įpratau. Kartais net galvoju: visai neblogai. Štai praėjusią vasarą dirbome pamaryje: dešimt dienų gyvenome Rusnėje, važinėjome į Kintus, plaukėme į Nidą... Labai patiko: darbas sutapo su malonumu. Aišku, niekas ten neleido gulėti pilvo išvertus, bet aštuntą valandą filmavimą jau baigdavome, o juk vasaros vakarai ilgi. Kasdien valgydavome skanių žuvų – ir nenusibodo. Kažkuo puikus tas kraštas: iš jo tokia ramybė ir gerumas sklinda, kad sunku apsakyt.
Ir Naisiai, iš šalies žiūrint, atrodo nuostabus miestelis.
Tikrai – Naisiai labai mieli. Ir filmuojant ten niekas nelenda į akis. Va, filmuojame kur nors Palangoje – iškart žioplių rikiuojasi, o čia jų tarsi nėra. Nors šiaip susidomėjimas didžiulis: į serialo filmavimo vietas net ekskursijos važiuoja (šypteli). Dar smagiau, kai žmonės atvažiuoja ieškoti žiniuonio, kuris juos išgydytų. Čia ne pokštas, o faktas!
Ir ką? Negi jums gaila padėti sergantiems? Juk žiniuonį vaidinate jau ketvirtus metus!
Tačiau medicinos vis tiek dar neišmokau ir jau turbūt neišmoksiu (juokiasi). Deja, su žmonėmis galiu tik paplepėti, bet jų išgydyti negaliu.
O gal jiems paplepėjimo ir užtektų? Juk visos ligos – galvoje...
Visi mane dabar subtiliai traukia per dantį. Nueinu į vaistinę, o vaistininkės juokiasi į akis: „Pats pasigydykite, juk geriau už mus viską žinote...“ Neįsižeidžiu – ir joms smagu pakikenti, ir man. Švelnus juokas dabar retai pasitaiko – dažniau sutinki rūpestį ir graužatį.
Tai jau nebesispyriojate, kai jus kviečia į televiziją?
Kartais galima pasispyriot. Būna, scenarijuje kas nors kliūva: vis dėlto tai ne teatras, o greitas darbas, greitas produktas. Tas greitumas man ir nepatinka: o, kad būtų daugiau laiko panagrinėt, paimprovizuot... Kita vertus – tai vis tiek plaukimas į platesnius vandenis. Gyvenimas juk trumpas. O ir prie darbo pripranti, jis tarsi tavo dalimi tampa... Naisiai man tikrai kaip gimtieji. Grįžtu į „savo“ sodybą: ten gyvena vyras su žmona, labai malonūs žmonės. Parvažiuoju kaip į namus: bandelių jau būna prikepta, vasarą laukia kriaušės, obuoliai... Įsijungiu televizorių, pamatau Agnę Grudytę seriale „Vyno kelias“ – ei, saviškė!.. Kai vėl susitiksime – jausmas bus toks, lyg su dukra būtume ilgai nesimatę...
Tikrų šeimynykščių irgi taip pasiilgstate?
Labiausiai – tėvuko. Prieš metus jį palaidojau...
Jis turbūt prisidėjo, kad pasirinkote tokį kelią?
Tam tikra prasme – taip. Ir amžinatilsį mama, ir tėvukas buvo kaimo mokytojai, o mokytojai tais laikais buvo didžiausi šviesuliai. Užaugau Alytaus rajone, Pivašiūnuose. Kaimo vaidinimai ir šokiai būdavo pagrindinė atrakcija: juk televizoriaus mano vaikystėje nebuvo, o ir atsiradęs jis terodė multikus ir karinius paradus – daugiau nieko.
Tėvai labai didžiavosi, kai įstojote į aktorinį?
Išoriškai nekrykštavo – gal viduje... Mama visuomet labai jaudindavosi dėl spektaklių recenzijų. Tarybiniais metais teatro kritika buvo rimta veikla: kritikai atvažiuodavo į Šiaulius, pavyzdžiui, savaitei, sėdėdavo spektakliuose... Tai dabar jų nebėr – toliau nei sostinė nieko nemato. Neatvažiuoja, o ir noro neturi: Vilniuje užsisukęs ratelis su trim pavardėm, ir gana. O juk ir kitur yra puikių artistų. Labiausiai suirztu, kai jie pradeda neva girti: „Žiūrėk tu man, net ir provincijos teatre kažkas gero vyksta.“ O ko jūs tikėjotės?.. Tas stereotipas ir dabar gyvas. O juk ir Vilniuje galima toookią provinciją atrasti...
Neabejoju, kad po „Dičiaus karjeros“ galėjote tame Vilniuje ir likti... Kažin, kaip viskas būtų susiklostę?
Į tą klausimą turbūt negalėsiu atsakyti iki pat gyvenimo pabaigos. Tačiau neturiu jokių nuoskaudų. Galėčiau teisintis, kad jaunystėje neturėjau pasirinkimo: visą mūsų kursą paskyrė dirbti į Šiaulius. Mokiausi su Sauliumi Bareikiu, Olegu Ditkovskiu, Virginija Kochanskyte ir kitais. Tuo metu nekvaršinome sau galvos, kuriame mieste dirbti, – kad tik būti kartu, kad tik vaidinti scenoje... Žvaigždynų nebuvo, visi vieno kirpimo: tiek pat uždirbdavome, tiek pat išleisdavome, tą patį prakaitą išliedavome. O vėliau daug kas išvažiavo... Bet daugelis taip ir nedirba teatre. O aš, žiūrėk, teatre nuo pat 1977-ųjų: su visokiais nuopuoliais ir pakilimais, vingiais ir lūžiais...
Visa tai vadinama asmenybės ieškojimu.
Vis tiek jos niekada nerasi (šypteli). Nuo senų laikų bendraujame su Antanu A. Jonynu: jis – mano jaunystės poetas. Pagal jo amžinąsias eiles paruošiau jau dvi programas su Šiaulių muzikantais: aš skaitau eilėraščius, jie groja. Važinėjame su ta programa po Lietuvą, leidžiame kompaktinį diską... Kažkam to reikia, pasirodo. Daugelis tų eilių nežino, o kai išgirsta – stebisi, kokios geros. Bet tik nepamanykit, kad aš – kategoriškas bambeklis, dievinantis tik anuos laikus. Man ir rokas patinka, ir metalas, ir džiazas – viskas, kas yra gerai. Su muzikantais ir dailininkais bendravau visą gyvenimą. Pavydžiu jiems, o kartais jie pavydi man.
Vyko ir įvyko ta mūsų meilė... Aš – seno kirpimo, nenorėjau gyventi nuodėmėj, tad susituokėme.
Vis dėlto jūsų karjera susiklostė labai sėkmingai.
O kiek buvo nesėkmingų etapų? Tuščių metų?.. Ne apie teatrą dabar kalbu. Dėl darbo, aišku, negaliu skųstis. Bet gyvenime...
Kartais teatras su gyvenimu labai prasilenkia. Juk tuo metu, kai iširo jūsų pirmoji santuoka, scenoje vaidinote komediją...
Absurdas, ar ne? Ir ką danguje išbarti už tokius pokštus?.. Su pirmąja žmona, teatro kostiumų dailininke, santuokoje pragyvenome keturiolika metų, susilaukėme Justino ir Sigutės. Rodos, į šoną nėjau, bet priežasčių skirtis vis tiek atsirado. Likau vienas kaip pirštas. Tada buvo baisiausia... Bet kartą eidamas bulvaru pastebėjau naują barą. Jis vadinosi „Alita“, o aš juk iš Alytaus rajono, tai ir užėjau. Taip susipažinau su Rita – tuomete baro direktore. Ji irgi buvo neseniai išsiskyrusi. Iškart atkreipiau dėmesį, nes buvo tokia pati kaip aš – liūdna. Pamažu susigyvenome. Paskui barą uždarė, bet Rita liko. Vyko ir įvyko ta mūsų meilė... Aš – seno kirpimo, nenorėjau gyventi nuodėmėj, tad susituokėme. Prieš kelerius metus įsikraustėme į nuosavą namą: kai atvažiuoja vaikai ir anūkai, būna netgi per mažai vietos. O kai dviese, tai daug.
Iš pirmosios santuokos jokių nuoskaudų nebeliko?
Oi, ne. Jokių problemų, normalūs santykiai, pasitariame, apie vaikus pasišnekame... Justinas mokykloje dėsto anglų kalbą ir groja metalo grupėje. O Sigutė, baigusi istoriją, išvažiavo gyventi į Vilnių – dirba prekybos firmoje.
O ką veikia jūsų žmona Rita?
Ilgai dirbo Palangoje – vadovavo vienam viešbučiui, tad matydavomės tik savaitgaliais. Niurzgėdavau: „Aš jau prisibuvau vienas, gana!“ Dabar ji dirba vadybininke Šiauliuose: nemažai laiko praleidžia namie, tai man gerai. Visas aprūpintas, per pilvą iškart matosi (juokiasi). Ji turi labai daug tolerancijos ir kitų teigiamų savybių. O gal tai tiesiog meilė, ką aš žinau... Ir supratimas. Jei tik kuris pabandome daryt senas klaidas, tuoj susigriebiame: ne, to daryti negalima, mes tai jau perėjome.
Ar po tiek metų neatsiranda jausmo, kad jau viską moki? Ir tas girdėta, ir tas pažįstama... Tiesiog groji, nes jau pažįsti visas natas?
Kartais būna tas jausmas... Štai knygas dabar jau labai sunkiai skaitau, nes tiek visko esu perskaitęs! Paimu, jei kas nors pasiūlo, bet labai išrankus tapau. Geriau jau savo kieme pasėdėsiu. Pernai inkilėlis jau buvo, bet varnėnas tik atskrido ir vėl išskrido. O šiemet žiūriu – yra. Savo gimtadienio rytą anksti nubudau: „Ar esi?“ O jis prrr – ir nusileido ant šakos man prieš nosį. „Sveikas“, – sakau.
Ar antrosios santuokos visada sėkmingesnės už pirmąsias?
Aš nežinau. Nėra jokių taisyklių... Žmogus gyvena, daro klaidų – ir nesvarbu, jam dvidešimt ar penkiasdešimt šešeri. Bet gal išties dabar mažiau kategoriškas tapau. Turiu daugiau pakantumo. Išminties gal tiesiog atsirado...
Ko dar norėtumėte?
Dar norėčiau pakeliaut. Vis neišeina... Arba pinigų nėra, arba laiko. Pinigai toks dalykas: jeigu jų ir būna, tai vis tiek nelieka. Kompleksuoju, kad nemoku kalbų: prancūzų pamiršau, anglų taip ir neišmokau. Vis atsiranda situacijų, kai jų prireikia, bet paskui vėl pasimiršta. Daugely šalių buvau, bet dar labai norėčiau. Ir – bent dviejų savaičių prie ežero... Tik kad žmona važiuotų kartu.