Aktorius Simonas Storpirštis: „Visą gyvenimą tuose užkulisiuose praleidau“

Tiems, kas nežino atsakymo į šį klausimą: televizijos šou „Žvaigždžių duetai“ su Liepa Norkevičiene pergalę šventęs Simonas yra teatro ir kino aktoriaus Arūno Storpirščio sūnus. Jaunimo teatre jis susitinka ne tik su tėčiu, bet ir su dėde Gediminu Storpirščiu bei pusbroliu Ainiu. Visus dinastijos atstovus netgi galima kartu išvysti scenoje – spektaklyje „Geras žmogus iš Sezuano“, o „Skrydyje virš gegutės lizdo“ – Simoną su tėčiu ir dėde.

Simonas jau įprato nuolat būti lyginamas su jais. „Kartais net supainioja – sako, kad matė mane spektaklyje, ir pamini pavadinimą pjesės, kurioje vaidina Ainis, – šypteli. – Nors mes išoriškai visai skirtingi. Tiesa, vienoje recenzijoje esu skaitęs, jog mūsų vaidybos stilius panašus... Aš manau, kad esame skirtingi tiek scenoje, tiek gyvenime. Nors puikiai sutariame nuo pat gimimo – mus skiria tik mėnuo, nuo pat vystyklų kartu augome.“

Ir abu nuėjote tėvų pėdomis...

...o mūsų abiejų vyresnieji broliai – ne. Ir nežinau, kodėl taip susiklostė. Mes su Ainiu nuo mažens lankėme dramos studiją „Elementorius“, kuriai vadovavo ir iki šiol vadovauja jo tėvai. Kai klausia, kaip aš teatrą atradau, man atrodo, kad viskas vyko paprastai – ėjau ir nuėjau. Visą gyvenimą tuose užkulisiuose praleidau.

Viename interviu paaiškinote, kad vaikai scenoje už kulisų nesėdėdavo – teatre yra tiesiog galybė magiškų vietų.

Daugybę laiko praleidau ne tik laukdamas tėčio Jaunimo teatre, bet ir tarp puantų Operos ir baleto teatre, – juk mano mama buvo balerina. Pamenu, kokie man juokingi atrodydavo tie vyrai su triko ir timpomis...

Kol tėvai būdavo repeticijose ar spektakliuose, mums, vaikams, likdavo visas teatras. Suaugusieji užsiėmę, niekas neturi laiko mums, tad eini, kur nori, darai, ką nori... Gali taip pasislėpti, kad tavęs niekas neras visą dieną. Netgi tėtis.

Jau buvau ne toks mažas, kai viename iš Jaunimo teatro kambariukų pastatė rusiško biliardo stalą. Jei nežaisdavo aktoriai, prie jo stodavome mes.

Vaikystėje esu ir scenoje pasirodęs – atrodo, balete „Daktaras Aiskauda“, vaidinau viščiuką. Gal tai likimo ironija, bet apvilko mane geltonu triko ir įvežė dideliu vežimėliu į sceną. Sėdėjau ir žvalgiausi į pilną salę žmonių. Smagiausia buvo, kai po kiek laiko mama namo parsinešė teatre gautą algą, iš to pundelio ištraukė pirmą mano uždarbį – penkis rublius – ir įteikė. Iškart supratau, kad iš teatro galima gerai gyventi.

Smagiausia buvo, kai po kiek laiko mama namo parsinešė teatre gautą algą, iš to pundelio ištraukė pirmą mano uždarbį – penkis rublius – ir įteikė. Iškart supratau, kad iš teatro galima gerai gyventi.

Kam juos išleidote?

Pirmiausia nusipirkau arbūzą, paskui – tris kaušelius „Pingvino“ ledų legendinėje Pilies gatvės ledainėje ir dar liko pusketvirto rublio! Jaučiausi kaip milijonierius: pasirodė, kad už tokį lengvą darbą galima gauti tokį didelį atlygį. Tik nebeprisimenu, kodėl tas pasirodymas tebuvo vienintelis, gal vis dėlto kažko prisidirbau.

Galima sakyti, ne tik teatras, bet ir visas Senamiestis buvo mūsų žaidimo aikštelė. Tuo metu jis buvo ne toks kaip dabar, kai visi kiemai uždaryti, durys užrakintos. Tada netgi rūsiai buvo atviri. Už kiekvienos bromos – istorija, kiekvienas kiemas – nuotykiai, ko tik ten nenutiko, kiek ten visko padegta, sudeginta.

Kada žaidimai persikėlė į sceną?

Manau, buvau koks trečiokas, kai paskui Ainį nusekiau į teatro studiją „Elementorius“. Tai buvo vienintelė vieta, kur eidavau su noru. Per visą lankymo dešimtmetį praleidau gal tik porą kartų, o juk per savaitę vykdavo po du užsiėmimus! Niekur kitur neprilipau – nei krepšinyje, nei lauko tenise, nei futbole. O drama ėmė ir prilipo. Galbūt todėl, kad drauge visi ten augome ir brendome, kiek nesąmonių pridarėme, patyrėme.

Teatro studiją lankėte labai uoliai, o mokykla...

...manęs ji niekuomet netraukė. Visada rasdavau įdomesnės veiklos, nei ruošti pamokas. Kai nesimokai, kai pamokose jauti nuolatinę baimę, tai ir džiaugsmo daug nėra. Tuomet atrodė, kad visi tik ir lenda prie manęs, nors žino, kad nieko nemoku. Galvojau, kad mokykla – tik etapas, kurį reikia kaip nors pragyventi... Tiesą sakant, buvo pusmetis, kai mokykloje taip ir nepasirodžiau.

Kaip įmanoma pusmetį neiti į mokyklą ir tai nuslėpti?

Būtų galima filmo scenarijų parašyti, kokioje melo karalystėje tuo laiku gyvenau. Nuo rugsėjo iki sausio, kai mane jau prigavo, kiekvieną rytą atsikeldavau, išsiruošdavau ir išeidavau į mokyklą. Iš tiesų – į Bernardinų sodą ir iki devintos valandos sukdavau ratus. Kartais būdavo ir daugiau nelankančių bendraminčių, kartais – tik aš vienas. Žiema buvo šalta, pasitaikydavo, kad paspausdavo ir dvidešimt laipsnių. Sulaukdavau, kol Rotušės aikštėje atidarys pieno barą, ten nusipirkdavau pigiausią bandelę, sušildavau ir laukdavau, kada pradės veikti kompiuterinė. O ten atsisėdi ir žaidi kompu iki pamokų pabaigos, kai jau gali grįžti namo. Grįžęs mamai papasakoji kokią istoriją, kaip sekėsi mokykloje, ir sėdi prie kompiuterio žaisti toliau.

Augau pavojingu metu – aišku, kiekviena karta gali sakyti, kas jos metas pilnas pavojų. Vieniems tai – alkoholis, kitiems – narkotikai, tretiems – azartiniai žaidimai. Kaip tik mano paauglystėje suklestėjo internetas, mieste atsidarė kompiuterinės – o jose prie kompiuterių ištisomis dienomis sėdėdavo ir žaisdavo krūvos tokių kaip aš.

Nejaugi tėvai taip ir nenutvėrė?

Tėčiui buvo kilę įtarimų – vis norėdavo patikrinti mano pažymių knygelę. Sukausi kaip įmanydamas, buvau priprašęs bičiulės jam paskambinti, prisistatyti auklėtoja ir pasakyti, kad Simonas puikiai mokosi, o pažymių knygelė bus kitą mėnesį. Kai nebepakako pasiaiškinimų, kad, tarkim, auklėtoja pažymių knygeles surinko ir netikėtai susirgo, tėtis nutarė palydėti mane iki mokyklos ir su ja pasikalbėti. Prie pat mokyklos durų įtikinau jį sukti atgal – neva mokytoja labai užsiėmusi ir tik supyks... Jau vėliau tėtis pripažino, kad visas tas pusmetis buvo vienas geresnių mano vaidmenų...

Viskas išaiškėjo, kai sausį mokyklos vadovybė nutarė mane iš vienuoliktos klasės grąžinti kartoti kurso į dešimtą, o jau naujoji auklėtoja paskambino tėčiui ir pasidomėjo, kur esu dingęs, – paliktas antriems metams per mėnesį dar nepasirodžiau.

Kodėl mokytojai taip ilgai neieškojo pradingėlio?

Tai buvo mano plano dalis – demaskuoti, kaip mokytojams iš tikrųjų nerūpi mokiniai (nusijuokia). O jei iš tiesų, tai aš gerai žaidžiau, gal ir jiems nebuvo lengva mane išaiškinti. Nunešdavau į mokyklą medikų raštelius, kad labai sunkiai sergu. Tokią melo raizgalynę buvau sumazgęs...

Vis dėlto karma su manimi susidorojo – buvau greta tėčio, kai jam paskambino naujoji klasės auklėtoja. Buvome užsukę į kažkokį ofisą, jis pridėjo telefoną prie ausies ir dvi minutes, kol vyko pokalbis, žiūrėjo į mane. Tos minutės prilygo pusmečiui, viskas prabėgo pro akis.

Tėtis viešų scenų nekėlė, tik kai išėjome pro duris... Labai supyko. Turbūt tik tie, kas augina vaikus, ir gali suprasti, ką jis jautė tą akimirką, kai suprato, jog pusmetį buvo vedžiojamas už nosies.

Man buvo labai gėda, bet ir nukrito didelis akmuo, nes gyventi mele – pragaras. Juk kiekvienas telefono skambutis namuose jau buvo išbandymas, skubi pirmas atsiliepti, nes tai gali būti auklėtoja. Kaskart susitikęs su tėčiu, – tėvai buvo išsiskyrę, aš gyvenau su mama, – svarstydavau, o gal jis jau žino? Gyvenau baimėje, tiesą sakant, netgi džiaugiausi, kai mane parišo.

Kai pagaliau rankose buvo mokyklos baigimo atestatas, mintyse tebuvo aktorystė?

Per stojamuosius pirmą įrašiau vaidybą, antrą – taip pat. Toliau nieko ir neberašiau. Maniau, jei neįstosiu, eisiu į kariuomenę.

Ainis jau studijavo aktorystę, jei nebūčiau buvęs paliktas antriems metams, būčiau galėjęs mokytis su juo. Jis man patarė, kad svarbiausia – priešais priėmimo komisiją jaustis užtikrintam. Po kelerių metų dėstytojai man paatviravo – atrodžiau toks užtikrintas, kad neabejojo, jog esu pasikėlęs. Atėjo toks pasaulio bamba, o dar garsi pavardė... Prisipažino, kad jei būtų buvusi jų valia, būtų dar ilgiau svarstę, ar mane priimti.

Be abejo, studijuojant sklandė kalbų, kad tiesiog negalėjau neįstoti, nes juk priėmimo komisijoje ir dėdė, ir tėvo kurso draugas Algirdas Latėnas... O man taip virė kraujas – aš jums parodysiu.

Baigiau kursą, kuris buvo ruošiamas lėlių teatrams. Ką veiksiu užvėręs akademijos duris – neįsivaizdavau. Kai jau šventėme diplomų gavimą, pokalbio pasikvietė mane ir dvi kurso drauges ir pasakė, kad mums siūlo ateiti dirbti į Jaunimo teatrą.

Keistas jausmas įžengti į teatrą, kur, atrodo, ką tik laukdavote tėčio?

Iš pradžių buvo labai keista vaidinti su aktoriais, kuriuos matei nuo vaikystės, bet aš nepersijungiu ir scenoje į tėtį žvelgiu kaip į savo tėtį, į dėdę – kaip į dėdę, o į pusbrolį – kaip į pusbrolį.

Dabar CV – jau keliolika vaidmenų Jaunimo teatre, taip pat...

...esu filmavęs serialuose („Kriminalistai“, „Nuovada“), reklamose, įgarsinu animacinius filmus. Dalyvavau „Žvaigždžių duetuose“, nes buvo įdomu patirti, norėjosi pačiam pažiūrėti, kas gi yra ta televizija.

Užsiminėte, kad namuose laukia artimas žmogus. Ar mylimoji – iš teatro pasaulio?

Tai – mano kurso draugė Indrė, ji dirba „Lėlės“ teatre. Mes kartu – nuo trečio kurso. Aišku, buvo etapų, kai nebuvo aišku, esame kartu ar atskirai. Man vis atrodė, kad turiu nuo kažko bėgti, kad mane kažkas laiko, gal čia dar ne „tas“ žmogus. Pasirodo, niekas manęs nelaiko, o ir esu prastas lakstytojas. Yra toks rusiškas žodis, kuris viską pasako, – „odnoliub“ („vienmylys“). Be to, neseniai iš gastrolių Baltarusijoje ji parvežė kojines su užrašu „zaniat“ („užimtas"), tai kaip jau ir viskas aišku.

Kad abu esame tos pačios profesijos atstovai – ir smagu, ir ne. Kartais gerai, kai su šalia esančiu žmogumi gali pasikalbėti apie teatrą, kartais tai pradeda erzinti. Nors teatras ir kitas, bet problemos tos pačios. Kaip du virėjai – juk nesvarbu, kad vienas prancūzų virtuvės specialistas, o kitas – italų, bet gali kalbėtis, kurie peiliai aštresni... Tik tos pačios profesijos žmogus supranta, ką prieš premjerą keturiolika valandų gali veikti teatre ir kodėl tampi irzlus. Nori nenori į namus parsineši nuotaiką.

Kokie jūsų bendri namai?

Neseniai įsigijome namą sodų bendrijoje prie miško ir bandome kurtis.

Galima sakyti, kad žengtas pirmas žingsnis pagal programą „namas, medis, vaikas“?

Namukas (šypteli). Taip negalvoju, paprasčiausiai atėjo kitas etapas. Gal tai galima vadinti trisdešimtmečio krize? Kol kas bandau pats ten tvarkytis – kai reikia daužyti, laužyti ir išrinkti, geranoriškai padeda draugai. Paauglystėje, kai atsirado reikiamybė turėti savų pinigų, esu išbandęs visokius darbus – kasiau griovius, dirbau statybose, valiau langus, dirbau padavėju, melžiau karves. Tačiau rankų nekišiu ten, kur neišmanau.

Tad kol kas tenka rūpintis tik augintiniu – belgų aviganiu?

Mama visuomet laikydavo kates, tėtis – šunis. Visada juos mylėjau, nors vaikystėje vienas man yra įkandęs į galvą, iki šiol randai matyti: kaime pas močiutę nunešiau šuniui į voljerą kaulų, o po kiek laiko sumaniau nueiti su juo pažaisti, jis dar nebuvo baigęs graužti kaulų, mane ir puolė. Tačiau tai meilės nenugesino. Negali likti abejingas tam besąlygiškam šuns atsidavimui.

Man patinka, kai ryte išėjęs pasivaikščioti su šunimi gali įkvėpti gryno oro ir tau prapučia galvą. Miestas vos bunda, aplink tik šunininkai, su jais apsikeiti „labas rytas, labas rytas...“ Pamatai visai kitokį miestą.