Aktorius Tomas Dapšauskas – apie „Post futurum“ Ožio akimis
Nuo ko Dievas ir Šėtonas pradeda kurti operą? Nuo reklamos. Chorui dainuojant „paparaciai, po paraliais“, į sceną išpuola jis – praeito šimtmečio fotografas su armonikėlę primenančia kamera ant išdidaus trikojo. Visgi būsimosios operos kūrėjams pozuoti greitai nusibosta, ir Dievas pramogaudamas paverčia fotografą Ožiu.
Tai toli gražu ne viskas, ką Oskaro Koršunovo režisuotoje operoje „Post futurum“ tenka patirti aktoriaus Tomo Dapšausko vaidinamam personažui. Jau kitoje scenoje su didingu viduramžių užmoju Vytautas Didysis kalaviju apskritai nukerta Ožio galvą, tačiau ji netruks ataugti: juk paparaciai – neišnaikinami... Ir nenuorama Ožys toliau uoliai dalyvaus visuose operos įvykiuose, tai susirangydamas Lietuvos valdovo krėsle, tai mėgindamas sutaikyti lietuvius su vokiečiais, tai galiausiai įamžindamas Nepriklausomybės akto signatarus visiems žinomoje istorinėje nuotraukoje.
Tomai, kaip jūs atsiradote operoje „Post futurum“?
Man tiesiog paskambino ir pasakė: „Ateik pasikalbėti, tavęs reikia šitam spektakliui“. Su O.Koršunovu jau anksčiau teko dirbti kartu statant operą „Meilės eliksyras“. Ten buvau vienas iš angelų. Tuomet nuo viską smalsiai stebinčių angelų režisierius ir pradėjo formuoti operos sprendimą, o štai Ožio personažas „Post futurum“ repeticijose plėtojosi pamažu. Iš pradžių Ožio scenoje buvo nedaug, vėliau režisieriaus ir spektaklio choreografės Vestos Grabštaitės fantazijos dėka jo vis daugėjo.
Ožys nėra vien nešališkas stebėtojas: neretai jis demonstruoja savitą požiūrį į operoje vaizduojamus įvykius. Tarkim, lietuvių ir vokiečių politinio konflikto scenoje esate įsikūnijusi karo baimė...
Taip, Ožys ragina priešingas stovyklas susitaikyti ir nepradėti mūšio. Bet jei lietuviai nebūtų nepriklausomybės reikalavę, nebūtų jos pasiekę. Politinės satyros spektaklyje galima įžvelgti ir daugiau: tarkim, įsitaisęs soste Ožys patenkintas glosto barzdą...
Man pačiam „Post futurum“ yra sunkus darbas: daug judesio, o dar kaukė ant galvos... Finale būnu šlapias nuo prakaito. Bet šis pastatymas žavus savo gyva, žaisminga improvizacija. Kartais ir neplanuota: štai viename spektaklyje plunksna, kuri turėjo būti „įšalusi“ rašalinėje ant Basanavičiaus stalo, „atšilo“ ir iškrito. Etiudą teko pratęsti: plunksna yra, bet sustingęs rašalas nerašo...
Kokiuose LNOBT spektakliuose anksčiau esate vaidinęs?
Pirmasis mano spektaklis LNOBT – opera „Madam Baterflai“. Pamenate lėlę – mažąjį Čio Čio San sūnelį? Man, dar studentui, teko garbė nuo pat premjeros valdyti ją kartu su britų lėlininkais. Dar minu triratį operoje „Sevilijos kirpėjas“, su kareiviais ir kontrabandininkais sukuosi scenoje aplink Karmen, šmėžuoju „Figaro vedybose“... Ir vaidinu pagrindinį personažą Zuikį Puikį to paties pavadinimo Sigito Mickio operėlėje vaikams.
Esate labiau dramos aktorius ar šokėjas?
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau magistro studijas Anželikos Cholinos vadovaujamame aktorių-šokėjų kurse, tad vaidinu ir dramos, ir šokio spektakliuose. Mano kurso draugai – baleto meistrai Martynas Rimeikis, Andrius Žužalkinas, Igoris Zaripovas... Tačiau jie į studijas atėjo pabaigę Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių, o aš, būdamas moksleivis, lankiau muzikos mokyklą ir šokau „Polėkyje“. Tuo metu šiame kolektyve tarp daugybės mergaičių tebuvome du vaikinai: dabartinis LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas ir aš. Mane pastebėjo choreografas Jurijus Smoriginas, pakvietė į savo kuriamą spektaklį.
Bet teatras man ir anksčiau jau buvo pažįstamas: tėtis kurį laiką grojo teatro simfoniniame orkestre. Aš pats muzikos mokykloje grojau fleita, vėliau – baritonu, o užbaigiau su gitara rankose. Dabar pats dėstau šokį ir vaidybą Vilniaus dizaino kolegijos studentams.
Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui skirta Gintaro Sodeikos opera „Post futurum“ šiame sezone Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bus rodoma kovo 10 ir gegužės 5 dienomis.