„Nesu pavyzdingas tėvas ir neturiu iliuzijos, kad vieną dieną juo tapsiu. Bet kiek galiu – stengiuosi“, – pripažįsta Valentinas NOVOPOLSKIS (42). Vienas geriausių šių dienų teatro ir kino aktorių naujame lietuviškame filme „Devintas žingsnis“ įkūnija sveikstantį alkoholiką, bandantį ištaisyti pašlijusius santykius su paaugle dukra. „Norėčiau sakyti, kad realybėje man tai svetima. Bet ar tikrai?“ – susimąsto.
Lietuvoje esi laimėjęs visus įmanomus profesinius apdovanojimus – ir „Auksinį scenos kryžių“, ir ne vieną „Sidabrinę gervę“. Juosta „Devintas žingsnis“ jau irgi renka apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose. Įžvelgi ryšį?
Tikrai neprisiimčiau filmo nuopelnų – tai visos komandos darbas. Filmo gimimas yra sudėtingas procesas su daugybe niuansų: tai magija, alchemija... Tai labai trapu ir priklauso nuo įvairiausių faktorių: į pabaigą jau stebiesi, kad apskritai kažkas išėjo. Kine nuo aktoriaus viskas priklauso gerokai mažiau nei teatre. Bet jei gerai atlieki darbą, žmonės tai pastebi – ir ne statulėlės čia svarbiausios. Mūsų rinka nedidelė, beveik visi vieni kitus pažįstame, tad nieko tomis statulėlėmis nenustebinsi ir daugiau vaidmenų dėl to negausi.
Žinoma, smagu būti įvertintam, bet paskui nevaikštai galvos iškėlęs ir nemanai, kad esi geriausias: pasakai „ačiū“ – ir eini toliau. Džiaugiuosi, kad kino situacija Lietuvoje gerėja, atsiranda puikių režisierių, jie pelno tarptautinį pripažinimą. Kartu situacija sudėtingėja, nes pasirinkimas tapo milžiniškas, kokybiškas produktas yra lengvai prieinamas. Judame gera linkme: reikia toliau dirbti ir palaikyti Lietuvos kiną. Tai ne mažiau svarbu, nei sirgti už Lietuvos krepšinio rinktinę.