Aktorius Vincentas Casselis: „Abejonėse ir slypi didis vaidybos malonumas“
„Kai Kanų kino festivalyje žiūrėjau Romaino Gavraso filmą „Pasaulis priklauso tau“ („The World Is Yours“), atrodė, jog salė pamišo. Džiaugsmas buvo toks, tarsi ekrane atgijo „Bulvarinis skaitalas“ ar pasirodė naujas kultinis filmas, kurio visi seniai laukė“, – šypteli Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.
Į „Kino pavasarį“ atkeliaujančios žavingos komedijos sėkmę neabejotinai lėmė ir pagrindiniai jo aktoriai – Isabelle Adjani ir Vincentas Casselis, kurį Mantei Paryžiuje pavyko pakalbinti.
Šių metų pradžioje visus prancūzų aktoriaus Vincento Casselio (52) kino nuopelnus nustelbė žinia apie tai, kad praėjusiais metais su modeliu Tina Kunakey susituokusi kino garsenybė laukia kūdikio. Ir vis dėlto, vienas geriausių Prancūzijos aktorių, į kino vaidmenis sudedantis didelę dalį savęs, savo asmeninės patirties, yra ikona daugybei gerbėjų visame pasaulyje. Jo vaidmenys įstringa, kad ir ką vaidintų – istorinę asmenybę, gangsterį, žudiką, siaubūną ar žavingą įsimylėjėlį. Šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ Vincentas Casselis leidžiasi į nešvarią misiją Paryžiaus gatvėse – veiksmo komedijoje „Pasaulis priklauso tau“ susipina pop ir gatvės kultūra, o energingo garso takelio ritmai – su dinamiškais scenarijaus vingiais.
Kanų kino festivalyje žiūrovų reakcija po jūsų filmo buvo audringa. Ar tokios pat žiūrovų reakcijos sulaukėte ir Jūs?
Jei atvirai, maniau, filmas susilauks daug didesnės sėkmės. Galbūt tai galima paaiškinti: filmas subtilus, o jo kūrėjai nepabijojo komedijos žanrą sumaišyti su drama. „Illuminati“ ir konspiracijos teorijas juk irgi ne visi supras. Bet skųstis negaliu - filmas rodomas „Netflixe“ ir, panašu, daugeliui jis patinka.
Kokios mintys kilo, kai pirmą kartą perskaitėte filmo scenarijų?
Mūsų santykiai su filmo režisieriumi Romainu Gavrasu yra ypatingi. Susipažinome, kai jam buvo keturiolika, tada Romainas su draugais kūrė trumpametražius filmus. Nuo pirmųjų jo darbų mačiau, kad tai – modernus ir laiko ritmą sugebantis įamžinti menininkas. Pradėjau vaidinti jo filmuose, netgi tapau pirmosios jo kino juostos prodiuseriu. Turiu pridėti, kad Romainas – talentingas muzikos klipų bei reklamų kūrėjas. Jis man primena kino režisierių Sergio Leone – didelį ir barzdotą vyrą. Neabejoju, kada nors jis taps vienu svarbiausių Prancūzijos režisierių. Tam jis turi užtektinai talento.
Kai dirbame kartu, jaučiuosi saugiai ir užtikrintai, todėl visada esu pasirengęs prisidėti prie jo projektų. Žinau, netgi tada, kai jie bus rizikingi, visa tai neperžengs absurdo ribos.
Perskaitęs filmo „Pasaulis priklauso tau“ scenarijų, neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip personažą mudu paversime tikru žmogumi. Tačiau tokiose abejonėse dažniausiai ir slypi didis vaidybos malonumas.
Jums šis personažas nėra įprastas, dažniausiai juk vaidinate galingus ir stiprius vyrus...
Pažinojau panašų žmogų – jis daug laiko praleido kalėjime, tikrai buvo pavojingas. Vogdavo, gal netgi žudydavo, bet vis tiek aplinkiniams atrodė mielas vyrukas. Kartais turėdavome įtarimų, kad jo smegenys buvo truputį perdegusios, kai kalbėdavome, akyse matydavau, kaip šokinėja jo mintys. Šiuos specifinius jo elgesio motyvus ir stengiausi atkurti. Lygiai taip pat norėjau, kad žiūrovams jis atrodytų labai pažeidžiamas – užtat priaugau svorio, suveldavome mano herojui plaukus ir netvarkingai jį aprengdavome. Savo netobulumais jis turėjo sujaudinti žiūrovus.
„Pasaulis priklauso tau“ atrodo žiūrovus labiau pasiekiantis filmas nei Romaino pirmasis pilnametražis, kuriame irgi vaidinote.
O taip, „Mūsų diena ateis“ („Our Day Will Come“, 2010) yra labiau ezoterinis filmas. Naujasis jo filmas gana modernus, kas kol kas nėra taip jau įprasta prancūzų filmuose. Atsiranda vis daugiau publikos, kuri kritikuoja pernelyg prancūziškus filmus ir nori matyti modernų, naujoviškai vaizduojamą pasaulį.
Manote, kad Prancūzijoje egzistuoja šioks toks pasipriešinimas naujo stiliaus filmams ir juos kuriantiems režisieriams?
Nemanau. Prancūzai kaip tik linkę priimti naujoves, – kai kurie amerikiečių, danų ar Pietų Korėjos rašytojai yra labiau žinomi Prancūzijoje nei savo tėvynėse.
Kiną ir filmus prancūzai gerbia, tačiau įdomu, kad jie ne taip dažnai iškeliauja į kitų šalių rinkas, nes yra pernelyg prancūziški – mūsų humorą ne visi supranta. Tai nėra labai gerai, mano nuomone.
Labai diplomatiškai pasakyta...
Noriu, kad teisingai mane suprastumėte – nesu nusistatęs nei prieš amerikietišką, nei prieš prancūzišką kultūrą.
Prancūzai viską kritikuoja ir viskuo skundžiasi. Mes netgi turime posakį: „Man niekas nepatinka, aš – paryžietis.“ Nemanau, kad tai bloga savybė, skųsdamiesi dabartinėmis sąlygomis, prancūzų žmonės priešinasi negerovėms. O tai – pagirtina.
Režisieriaus Romaino Gavraso idėjos yra novatoriškos, mes netgi matome, kaip jo kuriami darbai keičia visą muzikinių klipų industriją. Jis daro tiek daug skirtingų dalykų...
Galiu išduoti, jis linksta ir į serialų pusę. Juose daug daugiau laisvės, nei šių dienų kine.
Ar pats planuojate vaidinti televizijoje?
Prieš metus pradėjau žiūrėti labai daug serialų, o dabar gaunu gausybę pasiūlymų juose filmuotis. To, kas vyksta, manau, nebegalime vadinti televizija. Kuriasi kažkas visiškai naujo, kas pamažu tampa mūsų ateitimi. O ji – daug kūrybingesnė nei filmai, kuriuos kuriame šiandien.
Ar vis dar gyvenate Brazilijoje?
Dažnai ten lankausi, bet gyvenu Prancūzijoje.
Filmavotės amerikiečių veiksmo juostoje „Po vandeniu“ („Underwater“). Kaip sekėsi?
Buvo linksma. Tai – didelio biudžeto filmas apie monstrus jūros gelmėse. Man smagu keisti roles, išmėginti kitų šalių sistemas ir hierarchijas, kitokias kalbas ir istorijas. Tokia mano laisvės išraiška.
Jūs visada gaudavote gerų rolių Holivude?
Įdomu yra, kad tai, ką vadinama Holivudu čia, dažnai visai nėra Holivudas. Lygiai kaip Darreno Aronofskio filmas „Juodoji gulbė“ („Black Swan“) ar nepriklausomose Davido Cronenbergo kino juostose.
Šiuo metu, beje, filmuojuosi Kinijoje.
Kokiame filme?
Filmas vadinasi „Lena“, jis yra šimtu procentu kinų kūrėjų gamybos kūrinys. Filme pasakojama teniso žaidėjo, čempiono istorija. Aš vaidinu trenerį. Ir ačiū Dievui, nes visiškai nemoku žaisti teniso.
Labai įdomu, Kinijoje žvaigždžių liga neegzistuoja, niekas neatneša tau kavos, jei nori atsisėsti, turi paprašyti kėdės – niekas tau jos nepaduos. Matyt, tai susiję su komunizmu, bet man visai patinka tokia sistema. Turėjau paprašyti kambario, kuriame galėčiau persirengti, gavau mažą sandėliuką. Tačiau filmuojantis laikas bėga labai greitai, man patinka taip dirbti.