Eidama susitikti su tavimi mąsčiau, kad jei norėtume nupiešti sėkmingo Lietuvos rašytojo portretą, tam tiktum idealiai. Turi literatūrologijos magistro laipsnį, tavo „Kūnai“ 2020-aisiais išrinkti Metų knyga, esi visiems žinoma, gyveni nuostabiame bute sostinės senamiestyje, nuolat skraidai į užsienį ir net tavo asmeninis gyvenimas įžūliai laimingas. Ne per gerai?..
Yra, kaip yra (juokiasi). Gaila, kad visa tai užsidirbau ne iš rašytojos plunksnos. O ir butas nėra mano vienos – tai mudviejų su vyru namai. Manau, giliai viduje visada turėjau kaimietės kompleksą ir man būtinai reikėjo buto Vilniaus senamiestyje. Užaugau Ukmergės mikrorajone, sovietiniame landšafte, – aišku, man ten buvo miela, bet ne tiek, kad nebūčiau norėjusi pabėgti. Pusiau juokais sakau: mokykloje gerai mokiausi tik todėl, kad kada nors palikčiau Ukmergę ir turėčiau gražius namus. Gyvenimas dideliame mieste apsuptai įdomių žmonių tuomet buvo didžiausias mano tikslas.
Neretai tie, kurie gerai mokosi, vėliau pasirenka tvarkingus ir kukliai mokamus darbus. Tu taip nepasielgei – nes turėjai verslumo gyslelę?
Jei ją turėčiau, dabar būčiau turtuolė: deja, nesu, gyvenu iš to, ką sukuriu savo galva ir rankomis. Bet turbūt esu kūrybinga. Kad prasimanyčiau pinigų, vaikystėje prisigalvodavau keisčiausių dalykų, o draugė Santa padėdavo juos įgyvendinti. Sykį aptvėrėme daugiabučio kiemą stop juosta, iš trečio aukšto nuleidome ilgintuvą, įjungėme paprastą magnetofoną – ir surengėme diskoteką. Buvo anšlagas, uždirbome 35 litus. Suorganizavome ir konkursą „Mis laiptinė“, iš būsimų misių narsiai paėmusios dalyvių mokestį.