Akvilė Kavaliauskaitė – meilės pamokos pažengusiems
Jis ilgai rinkosi gėles ir mąstė, kad rožės – banalu, o kalijos – pernelyg pretenzinga. Nusipirko naujus marškinius, išpurtė automobilio kilimėlius ir pakabino naują oro gaiviklį. Atšaukė pasibuvimą su draugais, kad nueitų į teatrą, kurio ligi tol nekentė. Jis jaudinosi dėl kiekvieno ištarto žodžio, o dar labiau – dėl tylos, kuri užklumpa, kai ji nustoja juoktis.
Ji skutosi kojas ryte ir vakare. Kasdien vilkosi vis kitą suknelę. Ėjo miegoti vėliau, o kėlėsi – anksti, kad išsitiesintų plaukus. Svarstė, ar jis patiks mamai ir draugėms. Kad ir nepatiks – tai ne jų reikalas. Darbas, draugai, sporto klubai – viskas, palyginti su juo, atrodė ne taip svarbu.
Kai jie visiems pranešė būsiantys kartu, užplūdo ramybė: maistas į namus, filmai, muzika. Jausmas, kad tavęs laukia žmogus, kuris tikrai supras, kas ir kaip. Pasivaikščiojimai lyjant. Pirma kelionė, pirma nelaimė, gal pirmi namai, vaikas ar bent šuo. Kiekviena santykius papildanti detalė kėlė didelį džiaugsmą, atrodė, kad jie yra dar labiau kartu, dar arčiau vienas kito, o per arti nebūna.
Man su ja gera tylėti – taip jis apibūdino šią ypatingą draugystę. Tai yra didžiausias komplimentas.
Šiandien ji sako „labas“, o jis nepakelia akių nuo telefono. Ji nori kartu žiūrėti filmą, o jam, va, visą mėnesį futbolo čempionatas. Išėjęs su draugais jis neatsiliepia telefonu ir neatskambina. Kartais sako „patylėk“ ar bent parodo tai žvilgsniu. Jis pusę dienos vaikšto po namus su apatiniais, nesikarpo nagų ir neišneša šiukšlių. Tualetinio popieriaus ritinį kabina ne ta puse ir ne taip spaudžia dantų pastą.
Ji rėkia, kad jis ko nors neišplovė, nepadarė, nesutaisė ar nenuvažiavo. Kadaise užmigdavo jam ant krūtinės, dabar – kitame lovos gale nusisukusi į sieną. Geriausia būna, kai jis išvažiuoja. Tada galima draugei vėl pasiskųsti dėl ginčo ta pačia tema. Tokių ginčų jau buvę 1262 ir visi baigėsi tuo, kad sutariama nesutarti:
– Tu visada...
– Tu niekada...
– Tu manęs nesupranti...
– Tavęs neįmanoma suprasti...
Kartais jie vakarieniauja tyloje ir ji pradeda kalbėti vien todėl, kad negirdėtų jo čepsėjimo, nes kitaip išprotės. Dar vienas čept ir ji uždaužys jį keptuve.
Kai sekmadienį ji išsiplauna plaukus, jis klausia:
– Kur eisi?
– Niekur neisiu, negi vaikščiosiu susivėlusi? – atsako ir tada prisimena, kad gražiai sutvarkytais plaukais pastarąjį kartą jis ją matė per Velykas.
– Gal nueikim į teatrą?
– Juokauji?
O šiaip, jei kas paklaustų, ką labiausiai pasaulyje myli, abu atsakytų, kad vienas kitą. Kad būtų beprotiškai keista gyventi su kuo nors kitu. Kad jie nenorėtų nieko keisti ir nieko ieškoti. Yra auksinė Frédérico Beigbeder frazė: „Neįmanoma trokšti to, ką jau turi. Tai prieštarauja žmogaus prigimčiai.“ Ir, oi, kaip dažnai ji mums tinka. Dukra mamai neatsiliepia telefonu. Galų gale, kai teikiasi atsiliepti, bumba: „Na, maaaam, na, neklausinėk, na, neskambinėk...“ Senam draugui irgi galima nekelti ragelio – vis tiek nesupyks. Mylimam žmogui, kuris apie tave žino gal daugiau nei tu pats, galima išlieti visas susikaupusias emocijas be jokių filtrų ir cenzūros. Jis – savaime suprantamas dalykas, kuris čia bus net tada, kai pavirsi į baisiausią velnią. Bet ar tikrai?
Valentino diena yra riebi antis, prifarširuota banalybių. Šilkiniai chalatėliai, žiedlapiais apibarstyti patalai, širdelės formos saldainių dėžutės, vakarienės dviem, tarytum kitą dieną negalima dviem ramiai pavalgyti. Žodžiu, apsivilk provokuojamus apatinius, raudonai pasidažyk lūpas, išgerk šampano, baik vakarą lovoje... O šiaip šią dieną galėtume pagalvoti apie daug svarbesnius dalykus: kaip elgiamės su mylimiausiais žmonėmis, ką jiems sakome ir kaip į juos žiūrime – ne tik šią dieną, bet ir visas kitas. Gal kažkas šiandien vėl rinksis tarp rožių ir kalijų ir vėl iš naujo taps tokie, kuriuos kadaise įsimylėjo.