Akvilė Kavaliauskaitė. Per sena būti laiminga
Šį tekstą rašau likus dienai iki stojamojo egzamino į magistrantūros studijas. Konkursas didelis, gali būti, kad neįstosiu. Tada visiems prisipažinsiu – nepavyko. Nes klysti galima ne tik vaikystėj. Tai galima oriai daryti nepriklausomai nuo amžiaus. Nepasiseks, dieną paliūdėsiu ir tada jau žiūrėsiu, ką daryti toliau, nes gyvenimas šitoj vietoj tikrai nesibaigia, jis dar tęsis, tikiuosi, ilgai, ir dar tikrai padarysiu stebuklingų dalykų.
O dažnai sutinku bendraamžių, kurie absoliučiai tikri, kad viskas visada bus taip kaip šiandien. Ką nors keisti jiems atrodo per vėlu, nesvarbu, kas tai būtų – šalis, profesija ar sutuoktinis. Dar tokie jauni, o atrodo, kad gyvenimas jiems baigėsi. „Oi, kad būčiau tada kitur stojęs, ką nors kita dirbęs ar kitur važiavęs...“ – atsidūsta. Nors iš tiesų jie dar tikrai turi laiko ir įstoti, ir padirbti, ir išvažiavę sugrįžti.
Aišku, numirti galime bet kurią dieną, tik nežinom, kurią tiksliai, – tokia štai didžioji gyvenimo intriga. Tik apie tai geriau daug negalvoti. Geriau galvokim, kad galime viską pakeisti į gerąją pusę. Tai vadinama optimizmu.
Pavyzdžiui, mano mama, būdama penkiasdešimt kelerių, metė samdomą darbą ir pradėjo siūti odines rankines. Labai nerimavo, bet užsispyrė ir tiesiog dirbo. Rezultatas – versliukas, iš kurio ji puikiai gyvena, o aš šypsausi gatvėje sutikusi jos rankinėmis pasipuošusias moteris.
Viena draugė keturiasdešimties antrąsyk ištekėjo ir po pusmečio pasakė: „Tai buvo klaida, velniop, skiriuosi.“ Visus skausmus paliko užmaršty, dabar išsipuošusi susitinka su draugėmis ir atrodo kaip iš naujo gimusi – toks balastas jai buvo tas vyras, kurio, pasirodo, ji nė kiek nemylėjo. Ta moteris net neabejoja, kad vėl įsimylės. Ji žino ir tai, kad likimui kartais reikia padėti. Todėl ne verkia įsikniaubusi į pagalvę, o stengiasi kuo dažniau išeiti į žmones.
Kita draugė artėjant trisdešimtmečiui metė žurnalistės darbą ir tapo keramike. Visi kartojo, kad nepavyks, bet ji nepasidavė: ištvėrė finansiškai sunkiausius laikus, išmetė nepavykusius dirbinius ir dabar kuria ne tik tai, kas jai patinka, o ir tai, ką perka.
Mano šokių mokytoja išvažiavo į Šveicariją užsidirbti, ten įsimylėjo italą ir į feisbuką kelia žydros jūros nuotraukas. „Maniau, kad laimė man jau praeity, bet susikaupiau ir išdrįsau.“ Ji daug dažniau šypsosi, net pati nesuprasdama, kokios mielos tos raukšlelės, apraizgiusios šviesiai mėlynas akis.
Visos šios moterys nesijautė per senos būti laimingos. Nestenėjo, kad, oi, taip jau ir bus, tokia ir numirsiu. Ne. Jos sukando dantis ir kovojo, nes jautėsi vertos ko nors geriau, nei turi šiandien. Tas mąstymas, kad dėl savo ateities turi nuspręsti dar besimokydamas mokykloje ir paskui kryptingai link to eiti, yra žmonių žalojimas. Kartais penkiasdešimtmečiai nežino, ką toliau daryti, o mes to reikalaujame iš mokyklinukų. Leiskime mokyklinukams žinoti, kad jų gyvenime dar daug kas keisis. Kad viską, ką jie daro, verta daryti kuo geriau, bet jei nepasiseks, yra begalybė kitų variantų.
Tapti laimingesniems, gražesniems, turtingesniems, protingesniems ar tiesiog geresniems niekada nėra vėlu. Ką nors nuostabaus galime daryti iki pat gyvenimo pabaigos – tos tikrosios, o ne įsivaizduojamos. Jeigu dabar jums pesimistiškas metas, kai atrodo, kad niekada nebus geriau, prisiminkite šiuos žmones.
Kai sukūrė pirmąjį filmą, Jonui Mekui buvo jau 40 metų. Arba tik 40 – kaip pažiūrėsi.
Savo pirmąjį apsakymą Žemaitė parašė 49-erių. Ačiū Povilui Višinskiui, kad ją paskatino. „Rožės vardui“ Umberto Eco pribrendo vos vienais metais anksčiau.
Garsųjį „Žiedų valdovą“ J. R. R. parašė 62 metų.
Algimantas Čekuolis 65-erių vedė antrąją žmoną Editą.
Mano kaimynei Izoldai – 65-eri. Ir ji pradėjo lankyti jogą. „Jeigu nepatiks, mesiu ir pradėsiu ką nors kita.“ Ta Izolda jaunesnė už pusę mano bendraamžių. Aš noriu visada būti tokia jauna kaip ji.