Aleksandras Kazakevičius: Ir su viena akimi įmanoma laimėti!
Prieš daugiau nei savaitę Londone olimpinio kaimelio prieigose sutartu laiku pasirodęs Aleksandras Kazakevičius (26) iš žalio Lietuvos komandos bluzono kišenės ištraukė mažiau nei prieš parą graikų-romėnų imtynių svorio kategorijos iki 74 kilogramų varžybose iškovotą bronzos medalį. „Palaikykit, – šypsojosi braukdamas baltą tepalą nuo sutinusio smarkiai sumušto antakio. – Sunkus?“ Tuoj pat mumis susidomėjo turistai, olimpinės atributikos ir fotografijų medžiotojai. Medalis vėl dingo kišenėje, o tepalo perteklius nuo paakio – ant žolės.
Susitikti atėjai tiesiai iš gydytojų. Kaip jautiesi? Kaip akis?
Palyginti su paskutinės olimpinės kovos diena – daug geriau, jau atleido didžiumą tinimo. Prieš einant ant kilimo su danu (metais už Aleksandrą vyresniu Marku Overgaardu Madsenu – aut. past.) gydytojas pleistrais bandė voką klijuoti, kad nors kiek dešine akimi matyčiau, nes hematoma nusileido žemyn, visai užgriuvo viską. Taip mane „pagražino“ vengras per pačią pirmą kovą Londone, dar pirmame kėlinuke... Mūsų sporto šaka – kontaktinė, tokių dalykų neišvengsi. Bet esame kovotojai, nepasiduodam.
Kada suvokei, kad jau esi olimpinis prizininkas?
Jau po kovos supratau, kad esu trečias, laimėjau medalį. Emocijos užplūdo ir po apdovanojimų. Gavau labai daug sveikinimų – ir žinutėmis, ir skambučiais. Užmigau normaliai, tik vėliau, matyt, kai stresas nuslūgo, ėmė mausti petį – visos kovos buvo aršios, traumos atsiliepia. Tik kad dar metai tokie, kai gan lengvai atsistatau.
Kaip malšinai jaudulį? Kaip miegojai naktį prieš lemiamą dvikovą?
Iš vakaro kompiuteriu padėliojau pasjansą – norėjau nukreipti mintis nuo imtynių. Miegojau normaliai, su niekuo nekovojau – kartais tikrai vieną ar kitą priešininką susapnuoju. Gal rytą šioks toks jaudulys buvo, nes varžybos – labai atsakingos. Medalio laukėme ne tik mes, visa Lietuva. Bet kai užlipi ant kilimo – visi jausmai, jaudulys pradingsta akimirksniu. Žinai, kad iki tol priešininkas lygiai taip pat jaudinosi, bet ant kilimo laikas ne emocijoms, turi daryti, ką geriausiai moki. Tada su varžovu matome tik vienas kitą, teisėjus, klausome trenerių komandų.
Rimtos panelės šiuo metu neturiu. Gal iki šiol vis pats neapsispręsdavau, gal – jos. Jau ir pačiam norisi tos vienintelės.
Kaip nuspėji būsimus varžovo veiksmus? Žiūrite vienas kitam į akis?
Na, ne šachmatais žaidžiame, kad iš akių būtų galima įžiūrėti, kokį ten rikį ar bokštą priešininkas imti nusitaikęs. Mūsų sporte svarbesnė kūno kalba. O akys?.. Jų išvis gali nebūt. Štai ir su viena įmanoma laimėti (juokiasi).
Niekada nesigailėjai pasirinkęs imtynes, o ne, pavyzdžiui, krepšinį, kurį žaisdamas Lietuvoje būtum didesnė žvaigždė ir be olimpinio medalio?
Krepšiniui pirmiausia reikia ūgio. Ką aš ten su savo 176 centimetrais būčiau veikęs? O imtynės – puiki vyriška sporto šaka, tikrai nesigailiu kažkada būdamas vienuolikos ją pasirinkęs. Niekada rimčiau nemąsčiau, kad galiu imtynes mesti, nes visada buvo įdomu: mokėmės ir akrobatikos, ir fiziškai stiprėjome. Matyt, aš tikau šiam sportui, o jis – man. Rezultatas tą pasako.
Gal kas nors dar šeimoje domėjosi imtynėmis? Ar pats vienas į sportą pasukai?
Gyvenime visi vienaip ar kitaip imamės (šypsosi). Bet sportuoju – tik aš. Gimiau ir augau Vilniuje, bet dabar ten likome tik aš ir jaunesnė sesuo Jelena. Mama Antanina, tėtis Leonidas ir brolis Sergejus įsikūrę Londone. Jie ir stebėjo mane čia, tad turėjau didelį šeimos palaikymą.
Mama spėjo prieš kabinant medalį sūnų apkabinti?
Taip. Tik kad labai mažai laiko tam buvo – keliais žodžiais persimetėme, ir viskas. Netrukus važiuosiu lankyti šeimynos, pas mamą po sparnu. Ruošia man šventinę vakarienę.
Ir ką mama tai vakarienei paruoš, kaip tave galima palepinti?
Ji kilusi iš Ukrainos, tad gamina nuostabiai. Ir ne tik barščius. Labai mėgstu žemaičių blynus, visą laiką jų prašau. Dar kai mama gamina įdėdama visą širdį... Nieko skaniau nebūna.
Treneris yra užsiminęs, jog kaip tik prieš žaidynes ketinai įsigyti naują mašiną. Premija už bronzą – 150 tūkstančių litų – padės svajonę įgyvendinti?
Buvau vieną nusižiūrėjęs. Bet, žinot, po to olimpinio medalio daug kas keičiasi. Gal ir norimos mašinos – pavadinimai, modeliai ar jų pagaminimo metai (šypsosi). Juk normalu, kad norisi geresnio automobilio, gyvenimą apsitvarkyti, tvirčiau ant kojų atsistoti. Žiūrėsim, kai tą premiją gausiu. Ką daryti su pinigais, spręsiu pats, patars ir treneris – gerai turėti patyrusį patikimą žmogų šalia. Apskritai imtynininkų pasaulis labai draugiškas ir vieningas.
Ar grįžtančio į Vilnių laukia mylimoji? Kas sutiks, žemaičių blynų prikeps, kai nebus mamos?
Rimtos panelės šiuo metu neturiu. Gal iki šiol vis pats neapsispręsdavau, gal – jos. Jau ir pačiam norisi tos vienintelės, nes grįžtu po varžybų, tėvų Lietuvoje nėra... Bet sesė visada laukia, pamaitina. Visa mūsų šeima labai draugiška, gyvename be pykčių.
Tavo sportas – kova, o išties atrodai ramus ir draugiškas ne tik šeimai.
Išsiliejame ant kilimo – treniruotėse, varžybose. O gyvenime esu ramaus būdo, ne iš tų, kurie prie kitų kabinėtųsi. Juk to visai nereikia.