Į ežerą tyliai leidosi saulė, iš patefono sklido prikimęs senos prancūzės balsas. Dizaineris Aleksandras Pogrebnojus (44) pakėlė taurę vyno, apžvelgė linksmus aplinkinių veidus. Jo kalba buvo trumpa – kaip visuomet. „Labai ačiū, kad susirinkote, – šyptelėjo ir, pažvelgęs į greta sėdinčią nežemiškai gražią mylimąją Moniką Račiūnaitę (23), pridūrė: – Ir labai ačiū Monikai, kad sutiko už manęs tekėti...“
Iš tiesų tai buvo tarnybinis romanas. Daugiau kaip prieš metus dizaineris Aleksandras pakvietė manekenę Moniką į mėgstamą kavinę „Skonis ir kvapas“ – neva pasitarti dėl darbo reikalų. „Kodėl „neva“? – spygteli jis. – Mes iš tikrųjų tarėmės dėl fotosesijos. Vėliau ji iš tikrųjų demonstravo mano kolekciją. Bet kad aš pastebėjau, jog ji labai graži, ir pasinaudojau tarnybine padėtimi, – tai irgi faktas.“
Monika tuomet Lietuvoje jautėsi tarsi naujokė: beveik septynerius metus praleido užsienyje, ilgai gyveno Milane, sėkmingai dirbo modeliu, buvo „Gucci“ kompanijos veidas. Grįžusi į Vilnių, po miestą vaikščiojo su žemėlapiu. O čia dar keistas akiniuotas dizaineris, kviečiantis į pokalbį dėl darbo, bet kalbantis apie labai asmeniškus dalykus... „Jis manęs paklausė, ar vaikštau į naktinius klubus, ir pažadėjo kur nors pakviesti, – prisimena Monika. – Taip ir išsiskyrėme. O po pusmečio visai netyčia susidūrėme klube ir nejučia pradėjome kartu šokti. Jo šokis mane labai sužavėjo – jis nepakartojamas. Dar bandžiau pabėgti, bet Aleksandras pagriebė už rankos ir nebepaleido...“
Meilė buvo greita ir didelė. Prasidėjo romantiškos kelionės prie jūros, ir netrukus pora apsigyveno kartu. „Mums su Monika kažkaip iškart viskas sutapo, – tarsi stebisi Aleksandras. – Viskas buvo gerai. Ir dabar yra gerai. O kai gerai, aš nesigilinu į detales. Aišku, kai nuolat būni kartu, kartais nutinka taip, kad užknisi vienas kitą. Tada susipykstame, bet paskui susitaikome ir vėl būna gerai.“ Anot jo, blaškymosi ir ieškojimų etapą turi pereiti kiekvienas žmogus, o paskui ateina metas nurimti.
„Manau, dabar tapau labai ramus, – atsidūsta su palengvėjimu. – Jaunystės blaškymasis yra normalus etapas: reikia išsilakstyti, pabendrauti su dideliu spektru žmonių... kad paskui sparnai neužaugtų sulaukus penkiasdešimties, kaip kitiems užauga. Bent jau džiaugiuosi, kad praeityje šėliodamas nepridariau vaikų ir nepalikau nelaimingų žmonų. Kurdamas ką nors naujo, nenubraukiau savo praeities, bet ir nepalikau nutįsusio šleifo. Gal kam nors atrodė, kad elgiuosi labai neatsakingai, bet iš tikrųjų žinojau, ką darau. Kol sutikau Moniką...“
Praėję metai jiems buvo labai turiningi. Pora daug keliavo po Lietuvą ir užsienį: Aleksandrui pasitaikė proga įsitikinti, kad Monika labai savarankiška ir organizuota, o Monikai buvo malonu suvokti, jog Aleksandras ja labai rūpinasi. „Tačiau kiekviena diena yra kur kas svarbiau nei kelionė, – patikina Aleksandras. – Išlenda visi žmogaus bruožai... Žinote ką? Monika yra beveik tobula. Bet aš dažniau darau valgyti. Monika tai irgi moka. Bet ji gamina tik tada, kai turi ūpo. O aš – visada, nes ruošti maistą man – savotiška meditacija.“ Su kasdienybe jiedu susitvarko puikiai. „Per ilgą savo gyvenimą supratau, kad problemos visuomet slypi tavyje, tik kartais nenori to pripažinti, – susimąsto Aleksandras. – Tada dėl visko imi kaltinti kitus. Man taip vis dar pasitaiko, bet gerokai rečiau nei anksčiau. Todėl tarp mudviejų su Monika neįvyksta vandenilinės bombos sprogimo: ji sugeba be didesnių pastangų nukreipti mane reikiama linkme.“
„O aš manau, kad su kasdienybe gerai susitvarkome todėl, kas ta mūsų kasdienybė – labai nekasdieniška, – priduria Monika. – Mes ją nuolat paįvairiname: einame pasivaikščioti, kur nors išvažiuojame, namie žiūrime filmus, daug kalbamės... Abu esame užsispyrę, bet kartu derinamės vienas prie kito. Pavydime vienas kito, bet sveikai.“ O kaipgi tas amžiaus skirtumas, kurio niekas nepastebi? „Aš irgi jo nepastebiu“, – juokiasi Monika.
„Na, ką aš galiu pasakyt... Mano gyvenimo būdas niekada nebuvo sudiedėjęs, todėl didelio amžiaus skirtumo nejaučiame, – svarsto Aleksandras. – Aš tiesiog turiu daugiau ko prisiminti iš savo praeities, kuri, šiaip ar taip, yra dvidešimčia metų ilgesnė. Kartais, kai prisimenu ką nors, Monika zirzia: „Ko tu čia praeito amžiaus istorijas pasakoji...“ O gerai yra tai, kad gyvendamas su gerokai jaunesniu žmogumi ir pats pajaunėji. Save prisimeni, kai buvai tokio amžiaus... Dvidešimt trejų aš buvau absoliučiai neįmanomas tipažas – nesubrendęs ir neatsakingas. Komplimentas Monikai: ji šimtą kartų atsakingesnė, nei anuomet buvau aš.“
Mintis tuoktis jiems kilo jau seniai. „Jeigu gyveni su žmogumi ir tau gerai, reikia ženytis, – geležine logika vadovaujasi Aleksandras. – Jeigu tas žmogus sutinka su tavimi ženytis, reikia naudotis proga, o tai persigalvos...“ Bet Monika nė neketino persigalvoti. Juvelyras Tauras Blaževičius vestuvinius žiedus jiems kūrė nuo praėjusio rugpjūčio: ne juokas iš sidabro išvinguriuoti du driežus! „Driežai – mano idėja, – mušasi krūtinėn dizaineris. – Jie – nuolatinio atsinaujinimo simbolis. Jie neturi pabaigos. Kaip ir mūsų meilė...“
Vestuves kuriam laikui teko atidėlioti „dėl techninių dalykų“, kol galiausiai nutarta kelti gražų ir šiltą pavasarį – gegužės 26-ąją. Pasirengimas buvo ilgas: jaunavedžiai daug ką organizavo patys, padėjo ir draugai. „Kai ką nors darau, aš tikiuosi, kad viskas bus gerai. O jeigu nesitiki, tai kam išvis daryti?.. Tai galioja visada: ar dirbi, ar ženijiesi“, – gūžteli pečiais Aleksandras. Monika kilusi iš Varėnos, tad vestuvių puotą nutarta rengti gražiame Dzūkijos krašte. Svečiams apie šventės detales neprasitarta iki paskutinės akimirkos: visiems tai turėjo būti siurprizas.
Ir buvo. Akmeninė devynioliktojo amžiaus bažnytėlė kalvotame Varėnos rajono Babriškių kaime, pačiame kapinių viduryje, turbūt dar niekada nematė tiek nustebusių ir švytinčių veidų. Vestuvių liudininkas, senas Aleksandro bičiulis Saulius Semėnas, jaunuosius į ceremoniją atvežė tviskančia senovine volga: pro langus matėsi šypsenos, sklido smagi dainelė iš filmo „Kaukazo belaisvė“. Vargu ar babriškiečiai kada buvo regėję ir tokią gražią nuotaką: Monika, vilkinti šilkinę plazdančią dizainerės Ramunės Piekautaitės kurtą vestuvinę suknelę ir remdamasi broliui Pauliui į ranką, prie altoriaus žengė lyg tikra karalienė. Aleksandras įsimintiną dieną pasirinko dryžuotą švarką ir baltas kelnes: „Pamaniau, kad per vestuves turiu atrodyti padoriai, bet neblizgėti labiau už Moniką.“
Po bažnyčios skliautu nostalgiškai skambėjo fleitos melodija. „Labai draugiškai linkiu, kad gyventumėte ilgai ir laimingai“, – porai rankas spaudė kunigas Pranciškus Čivilis. „Iki vestuvių mane kamavo jaudulys, turbūt būdingas kiekvienai jaunajai, – vėliau prisipažino Monika. – Naktį negalėjau užmigti... Bet vos įėjus į bažnyčią tapo visiškai ramu.“ Aleksandrui palengvėjo tik pasibaigus ceremonijai ir išbučiavus mylimąją. „Buvai mano mylimoji, o dabar tapai žmona“, – užgrojus romantišką dainą iš legendinio filmo „Po pirties“, volga su sutuoktiniais pajudėjo Glūko ežero link.
Puota vyko „Glūko smuklėje“, ant kalvos prie ežero. Vakarėlis dvelkė smetoniška prabanga: iš plokštelių sklido prancūziškos melodijos, prie apvalių baltomis staltiesėmis uždengtų stalų susėdę svečiai vaišinosi įdarytomis žuvimis, pelėsiniais sūriais, vytintu kumpiu ir vaisiais, vėliau mėgavosi antiena, veršiena ir sterkais, o sutemus reikė didžiulį tortą, papuoštą dviem įspūdingais driežais.
„Laimės, meilės, daug vaikų ir daug keturračių vežimėlių“, – aidėjo linkėjimai, o nuo tilto į erdvę sklido mušamųjų garsai: svečiams koncertavo Tomas Dobrovolskis. Nuotakos mestą puokštę pagavo vestuvių liudininkė, jaunųjų bičiulė Vilma Morgevičiūtė. Dizainerė Ramunė Piekautaitė su gyvenimo vyru Kęstučiu Verslovu, savuoju „Bentley“ paklaidžioję dulkėtais miško keliukais, į bažnytinę ceremoniją nespėjo, bet džiaugėsi spėję į puotą. Laimės jauniesiems linkėjo ir manekenė Smiltė Bagdžiūnė su vyru Dariumi, kiti bičiuliai. „Niekas nenustebo, kai pasisakiau, jog ruošiuosi tuoktis, – užsiminė Aleksandras. – Nė vienas žmogus manęs neklausė – kodėl? Visiems viskas buvo aišku.“
Ar po vestuvių kas nors pasikeis? „Santykiai – tikrai ne, – tvirtai laikosi jaunikis. – Jeigu myli žmogų, taip pat myli ir prieš vestuves, ir po vestuvių. Bet tampa kažkaip saugiau.“ Vadinasi, mylimoji gali pabėgti, o žmona niekur nepabėgs? „Aš labai pasistengsiu išlaikyti, kad ji nepabėgtų, – pažada jaunikis. – Turime visokių planų: ji norėtų studijuoti aktorystę, aš norėčiau susitvarkyti buitį. Ji norėtų didelio namo prie ežero, aš – buto Senamiestyje. Bet su ja tikrai galėčiau gyventi ir kaime. Tiesą sakant, aš galiu gyventi bet kur, tik privalau turėti atsakymą – kodėl? Jeigu turiu tą atsakymą, viskas gerai.“ „O aš pasistengsiu, kad tą atsakymą jis visada turėtų“, – nusišypso nuotaka.