Aleksandras Pogrebnojus apie DIOR ir jo kolekcijos panašumus: „Jų asistentai labai gabūs ir sugeba mikliai naršyti socialiniuose tinkluose“

Ką veiki šią lietingą vasarą?

Dirbu ir mąstau. Aišku, kartais kur nors ištrūkstu, nuvažiuoju į Nidą – kažkaip pavyksta viską suderinti. Užsiimu laisvalaikio ir sporto drabužiais: kursiu marškinėlius krepšinio čempionato sirgaliams, Lietuvos biatlono rinktinei reikia sukurti varžybų aprangą olimpinėms žaidynėms. Darbas labai įdomus: sportininkų apranga speciali, reikia daug ką išmanyti, išklausyti visų pageidavimų, o svarbiausia – įsitekti į biudžetą. Į mane juk nesikreipia Madrido „Real“ ar „FC Barcelona“ – kreipiasi lietuviškos federacijos, kurios toli gražu ne milijonierės. Lietuvoje visi turi ribotas lėšas: privalai sumažinti ambicijas ir stengtis pasiekti geriausią rezultatą. Stebėdamas pasaulio biatlono čempionatą ir girdėdamas atsiliepimų imu manyti, kad man tai pavyksta.

Didžiausias ir sudėtingiausias mano projektas bus skirtas Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. Su dailininku Nerijumi Baubliu kuriame unikalią kolekciją – anksti leistis į detales, bet galiu pasakyti, kad to dar niekas pasaulyje nėra daręs. Tai – viena iš mano mistinių idėjų, kurių niekas neužsako: pats sugalvoju, pats pasiūlau, pats darau.

Visuomet pasiseka uždirbti iš tokių projektų?

Nežinau, kaip bus, kurdamas niekada apie tai negalvoju. Paskutinės mano kolekcijos „Heart of Cave“, išmargintos urvų piešiniais, daugelis lietuvių nesuprato, nors užsakovų buvo ir pirko ją visai neblogai. Visgi unikalu ant kūno nešioti piešinį, kuriam 50 tūkstančių metų. Užsienyje ta kolekcija tikrai buvo įvertinta. O labiausiai ją įvertino „Dior“ mados namai, ir tai joks atsitiktinumas: kalbėjau su savo atstovu Paryžiuje, jis patvirtino, kad naujausios „Dior“ kolekcijos panašumai į manąją – akivaizdūs. Domėjausi, ar anksčiau kas nors kūrė ką nors panašaus: ne, nieko nebuvo, mados pasaulis kratėsi urvų temos, ji atrodė niūri ir nepatraukli. Ir staiga „Dior“ asistentai pamatė, jog kažkas Lietuvoje tai sukūrė. Negaliu jų barti, nes tolimųjų protėvių piešiniai urvuose nėra mano autorinis darbas, jie priklauso visai žmonijai. Tik juokinga, kad prancūzai taip panašiai juos panaudojo: net drabužių siluetai panašūs į manuosius, kombinavimas tas pats... Bet iš esmės nepikta.

Negi tikrai nepikta?

Kovoti su tuo vis tiek negaliu ir net nenoriu. Todėl žiūriu iš teigiamos pusės: iš to, kas sukuriama Baltijos šalyse, mados verslo milžinai labai retai semiasi įkvėpimo. Kai „Yves Saint Laurent“ prieš penkiolika metų nukopijavo mudviejų su Vida Simanavičiūte sukurtą paltą su lape ant nugaros, buvau dar jaunas ir nemėgau kompromisų. Bet agentas nuramino: „Labai gerai, kad jie tave stebi.“ Taigi dabar dėl to ramiai jaučiuosi – tiesiog su humoru parašiau „Dior“ mados namams, kad jų asistentai labai gabūs ir sugeba mikliai naršyti socialiniuose tinkluose.

Taip ir maniau, kad nenutylėjai!

Ne, tylėti – ne man (šypteli). Jau penkerius metus kuriu sporto drabužius, sportinė linija tapo mano braižu – turbūt dėl to, kad esu vienintelis Lietuvos dizaineris, kuris nuoširdžiai domisi sportu. Tik tokie gigantai kaip „Nike“ ar „Adidas“ turi pajėgumų kurti sporto aprangas įvairiausioms komandoms nuo ledo ritulio iki lengvosios atletikos, bet, pasirodo, ir mudu su grafikos dizainere galime ne prasčiau pavaryti. Indre, ačiū tau už kantrybę dirbant su tokiu siaubūnu!.. Net jei man jaunystėje nepavyko žaisti Turino „Juventus“ futbolo komandoje, tai bent drabužius šiai komandai kada nors sukursiu. Neabejoju, ateis laikas kurti aprangą ir Lietuvos olimpinei rinktinei, bet tam visi turime subręsti. Kol kas ir Lietuvos olimpinis komitetas, ir „Audimas“ ant manęs labai pyksta: mano, kad žeriu jiems per daug kritikos. Bet iš tikrųjų čia nėra ko įsižeisti: kritika kartais būna net labai vaisingas dalykas. Na, argi geriau pasamdyti kokią vietinę žvaigždutę, kurios ego turbūt didesnis nei Donaldo Trumpo, ir džiūgauti, kad ji už gautą honorarą giria jų produkciją, nors ką tik pati ją peikė?.. Jokie viešieji ryšiai neatgaivins pamėlynavusio Frankenšteino, juolab kai ta pati greitosios mados pagalbos seselė jam konstatavo mirtį. Bet aš jokiu būdu nemanau, kad visi mano darbai – tobuli šedevrai. Ne tik bambu ir kritikuoju visus iš eilės – garsiai kalbu ir tuomet, kai man kas nors patinka. Pavyzdžiui, labai kūrybingai ir talentingai dirba Giedrius Paulauskas, Eglė Žiemytė – ir visai nesvarbu, kad tai ne mano stiliaus mada.

Visgi džiugu, kad dizaineriui iš kūrybos galima išgyventi.

Tiesa, sunkiai, bet prie to seniai pripratau: tai žaidimo dalis. Viena kolekcija būna sėkminga, kita – mažiau. Lietuvoje įprasta nevertinti kūrybos: žmonės dievina, pavyzdžiui, mersedesus, ir nesuka galvos dėl to, kas sukūrė kėbulo dizainą. Tačiau vis tiek išgyvensiu. Pažvelk: mes, pagrindiniai Lietuvos dizaineriai, ištvėrėme visas ekonomikos, kūrybines ir gyvenimo krizes, ir ištversime dar dešimt ar dvidešimt metų. Dabar kas antra simpatiška panelė feisbuke didžiuojasi ne tik savo atvaizdu vonios veidrodyje, bet ir titulu „brand owner“, bet man linksmos merginos niekuomet netrukdė. Tegul Lietuvoje tik būna daugiau kūrybos, o dar daugiau – gražių merginų.

Visgi reikia pripažinti: jei man būtų dvidešimt, greičiausiai manęs čia nebūtų. Kartais jaučiuosi čia užstrigęs... Bet kartu man čia ir patinka. Nebeburbu ant valdžios, nes tai beviltiška. Valdžia yra kaip blogas oras – bambėk nebambėjęs, jis vis tiek toks bus, reikia tik sulaukti, kol išlįs saulė ir gyvenimas nors akimirką nušvis. Gaila, kad žmonės emigruoja – kaip visi kūrėjai, aš tai jaučiu, bet ir suprantu juos. Štai tris dienas praleidau Nidoje: na, stačiai tarsi koks Baden Badenas ar Kanai, vienintelis skirtumas – kad jūroje dešimt laipsnių šilumos... Bet mes visuomet norėjome gyventi „kaip Vakaruose“: sprendžiant iš kainų, dabar būtent taip ir gyvename, taigi bent viena svajonė išsipildė.

Ir vis dėlto tu čia...

Aš čia. Čia ir būsiu. Matei filmą „Nostalgija“? Ten pasakojama istorija: žmogus eina mišku, žiūri – kažkoks savižudis šoka į pelkę. Pribėga, šiaip ne taip jį ištraukia, abu sunkiai kvėpuodami guli ant kranto. Skenduolis klausia: „Ką, po galais, tu padarei?“ „Išgelbėjau tave“, – atsako gelbėtojas. Skenduolis: „Kvaily, aš šioje pelkėje gyvenu!..“ Ne, aš nelyginu Lietuvos su pelke – čia viskas ne taip blogai. Bet socialinė atskirtis yra – tai faktas. Kodėl žmonės geria? Iš liūdesio. Jei nemato perspektyvų, prošvaisčių, tai ir geria. Tie vaistai nuo liūdesio dažnai išsivysto į priklausomybę. Ir jokie teatrai, jokia kultūra, kaip įsivaizduoja vienas valstietis, to nepakeis: jei žmogus negali išlaikyti savo šeimos, ką jis veiks operoje?..

Tu irgi geri, kai liūdna?

Geriu tiek, kiek visi, – bent man taip atrodo. Vakarais po darbo susitinku su draugais ar leidžiu laiką su sūnumi. Jį matau dažnai – bent jau dėl to po skyrybų nekilo jokių problemų. Aišku, gyventi vienam nelinksma: tai ne plaukioti jachta Rio pakrantėmis... Kita vertus, net ir apimtas vienatvės ir liūdesio tu negali griebti bet kurios pasroviui plaukiančios undinės. Aišku, yra mažytis šansas, kad ji kas vakarą tau gros kastanjetėmis ir šoks pilvo šokį, bet tai jokiu būdu ne garantija.

Gali surizikuoti...

Iki šiol visada taip darydavau. Kaip matai, nieko gero iš to neišėjo, tik turkiškas būgnas rūsyje liko...

Na, nors įdomiai pagyvenai.

Ir toliau viliuosi įdomiai gyventi, tik tam liko mažiau laiko – visomis prasmėmis. Negaliu kur nors išvažiuoti ilgiau nei keturioms dienoms, nes labai pasiilgstu sūnaus. Mykolui dar nėra penkerių: jis juokiasi, kad aš jau senas. Bet man atrodo, kad senstu ramiau už kai kuriuos dizainerius: nebandau desperatiškai apgauti dėdulės Laiko, labiau esu linkęs draugiškai su juo susėsti ir eilinį kartą jam pralošti šaškių partiją. Su Mykolo mama Monika dabar bendraujame normaliai. Bet tos dramatiškos skyrybos su policija ir fejerverkais man visgi buvo šiokia tokia pamoka.

Ko tuomet išmokai?

Iki tol maniau, kad teisybė vis tiek nugali, bent jau – kad ji egzistuoja. O iš tikro tarp tiesos ir melo yra nematomas voratinklio siūlas, kuris nuolat trūkinėja, ypač kalbant apie vyro ir moters santykius. Visuomenės akyse buvau tapęs kažkokiu monstru, nors nieko blogo nepadariau. Bet laikui bėgant viskas aprimo: žmonės juk mato, kad nesu maniakas.

Iš tiesų nebūtina būti žvaigžde, kad tavo gyvenime vyktų skandalai. Jų patiria visi. Bent jau galiu pasidžiaugti: nuobodžiu mano gyvenimo tikrai nepavadinsi. Dramų jame nutinka periodiškai, kas tam tikrą laiką, tarsi koks ugnikalnio išsiveržimas: gerai, kad kol kas pavyko išvengti Pompėjos likimo...

Moterys dabar tavęs neatakuoja kaip geidžiamo vienišiaus?

Ne, ir taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma – kai kurios vis dar mano, kad jas primušiu (juokiasi). O antra, turbūt realesnė, – aš turiu vaiką. Šovinys jau iššautas. Tačiau talentinga šaulė tą šautuvą galbūt galėtų užtaisyti dar sykį: gal aš ne vienkartinis projektas?..

Manai, naujiems santykiams užsimegzti trukdo vaikai?

Vyrams visuomet trukdo moterų turimi vaikai: jei ir būna išimčių, jos labai retos. Moterims, sakai, netrukdo?.. Nemanau. Apskritai neturiu jokių nusistatymų dėl ateities: ką aš žinau – gal dar su Monika gyvensiu. Jei man būtų mirtinai reikėję kokios moters, per tuos metus tikrai būčiau ją susiradęs, bet neieškau. Manęs irgi neieško: juk nesu kalėdinė dovanėlė. Jei būčiau Valančiūnas, aišku, ieškotų. Bet jeigu kas nors labai trokšta ir sapnuoja mane naktimis, tai prašom: aš atviras vertingiems pasiūlymams.

Manau, kad pastarąjį kartą vesdamas jaunutę gražią manekenę gerokai užkėlei kartelę savo būsimoms moterims...

Na, tuomet pridursiu, kad jos neprivalo būti manekenės. Bet turi būti jaunos, lieknos ir protingos – čia jau nieko negaliu su savimi padaryti. Kitos galite nesikreipti, ir tuoj paaiškinsiu, kodėl. Gyvenimas su vyresne moterimi gal ir būtų taikus ir ramus, bet man juk reikia dramų ir fokusų su iššokančiu triušiu iš skrybėlės. Gyventi ramybėje būtų tas pats, kas gimti karosu kūdroje. Negražiai nuskambės, bet man reikia laukinės mustangės. Kam man kumelė, kuri ramiai aria vagą?.. Aš juk ne valstietis. Aš – karjerą bebaigiantis matadoras, kuris koridoje dažniausiai apsidaužo šonus ir gauna dūrį į paširdžius. Gal visos mano pergalės jau seniai praeityje, bet kaskart žengiu į areną iškėlęs galvą – ir viskas prasideda iš naujo.

Dabar bandau įsivaizduoti, ką apie mane pagalvojo protingos moterys, perskaičiusios šią tiradą... Na, nesu toks beviltiškas. Neturiu kokių nors ypatingų nusistatymų ar nepajudinamos tiesos. Puikiai suprantu, kad Tenkešo klubo laikai jau seniai praėjo ir dabar aš kur kas mažiau kam įdomus ir reikalingas. Bet leiskite man dar metus kitus pagyventi iliuzijų pasaulyje... Juk taip linksmiau. Ir tikrai kūrybiškiau!