Aleksandras Pogrebnojus apie M.A.M.A. apdovanojimus: „Negaliu pykti ant Selo“
Sekmadienį buvau M.A.M.A. apdovanojimuose Kauno „Žalgirio“ arenoje... Įspūdis, kaip pasakytų gerasis DR. Dre – „What's up man?“
O prasidėjo viskas gerai. „Žalgirio“ arena... Nustebau, nors aš nekenčiu didelių erdvių, kažkaip jauku ir nėra jokios klaustrofobijos. Ir Marijonas gerai pradėjo savo geriausių gabalų popuri (jam atleidžiu už superaptemptas kelnes (įvaizdis tikrai skirtas ne man) ir akinius pasiskolintus iš suvirintojo iš Mažeikių**). Ir nominantai (laimėtojai) verti dėmesio – Jazzu, Orlova...
Bet po kurio laiko pradėjo vykti mistiška transformacija... Man pasirodė, kad šis šou, kaip koks Taksi vairuotojas, užleidęs iš smalsumo ant galinės sėdynės kažkieno paliktą „Portishead“ CD, natūraliuoju būdu grįžo prie tradicinių (jo manymu) keleivių linksminimo meliodijų.
Na, aišku, tada prasidėjo... Pasipylė kažkokie keisti komplimentai Kaunui. Atrodė tarsi darbdavio žmonai, baigusiai tris aukštąsias ir pažinojusiai Čiurlionį, bando įtikti tipai, neužtikrinti dėl savo ateities. Tuomet iš kažkokių labai blogų filmų labai, labai blogiems suaugusiems išlindo visos tos merginos...
Laikas buvo jau vėlus, o merginų buvo daug ir tikrai įspūdingų, spėju tai buvo koduotas TV kanalo signalas tvarkingiems tėveliams, nenorintiems žaloti savo vaikų regėjimo ir klausos, skubiai pasakyti savo atžaloms „labanakt“.
Ir pabaigai. Niekaip negaliu pykti ant Selo, nes kai pats sumaišai duris ir vietoj jaukaus prancūzų restoranėlio patenki į McDonald‘s (prie stoties), negali trypti kojomis ir reikalauti šviežių austrių, tiesiog reikia: „Enjoy you happy meal!!!“
**suvirintojo iš Mažeikių prašau nemaišyti su Santechniku iš Ukmergės.