Aleksandras Sorokinas tapo 24 valandų bėgimo pasaulio čempionu

Per dvylika valandų maratonininkas įveikė 278,92 kilometrus, palikdamas visus varžovus už savo nugaros. A. Sorokinas pagerino sau pačiam priklausiusį Lietuvos rekordą, kurį šių metų pradžioje buvo pasiekęs tarptautinėse varžybose Bazelyje – 271 kilometrą. Šios varžybos buvo pasiruošimas šiandien rekordu pasibaigusioms pasaulio dvidešimt keturių valandų bėgimo pirmenybėms. 

Prieš pasaulio pirmenybes A. Sorokinas kuklinosi: „Mano svajonė – pasaulio pirmenybėse užlipti ant laimėtojų pakylos, tačiau tokias varžybas sunku prognozuoti.“ Ši svajonė išsipildė su kaupu – A. Sorokinas sekmadienį užlipo ant aukščiausio laimėtojų pakylos laiptelio.

Kviečiame paskaityti prieš keletą metų žurnale „Žmonės“ publikuotą interviu su ultramaratoninku Aleksandru Sorokinu. 

Esate įpratęs iš varžybų grįžti su pergalėmis?

Mano specializacija – paros bėgimas. Kasmet vyksta Europos ir pasaulio paros bėgimo čempionatai. Per juos reikia bėgti ratais. Taip, tai morališkai žudo, bet man patinka ieškoti savo galimybių ribų. Gal čia vyriška prigimtis būti pirmam, stipriausiam? Tačiau parodyti geriausius rezultatus norisi būtent toje srityje. Mano asmeninis rekordas yra 260 kilometrų per parą. Pasaulio reitinge tai būtų ganėtinai geras rezultatas: su tokiu galėčiau patekti į stipriausių planetos sportininkų dešimtuką ar net penketuką. Nežinau kodėl, bet kai dalyvauju čempionatuose, man nepavyksta to rezultato pasiekti: šiemet Europos čempionate buvau šeštas, pasaulio – dvidešimt šeštas. Į Graikiją važiavau su mintimi, kad jei prastai pasirodysiu – baigsiu karjerą, jei seksis – tęsiu. Nes krūviai ruošiantis tokioms varžyboms yra didžiuliai, jei nėra pageidaujamų rezultatų – sunku save įkvėpti. Ten sekėsi – dabar vėl noriu sportuoti.

Kaip atradote tą, atrodytų, fizines žmogaus galimybes pralenkiančią sporto šaką?

Ultrabėgimas – atskira valstybė. Tai nėra olimpinė sporto šaka. Dažniausiai jį renkasi žmonės, vyresni nei trisdešimties, o geriausių rezultatų pasiekia sulaukę maždaug keturiasdešimt metų. Ilgas bėgimas reikalauja net ne ištvermės, nors ji irgi reikalinga. Reikalauja kito suvokimo. Bėgant parą padeda net tai, kad vyresnio amžiaus žmogui greičiau eina laikas. Nuo vaikystės man patiko pasaulio ultratriatlono čempionas Vidmantas Urbonas. Dar ir dėl jo susižavėjau ultrabėgimais.

Nors iš pradžių daug metų buvau baidarių irkluotojas. Lietuvoje tarp prizininkų patekdavau, bet tarptautiniu lygiu rezultatai buvo vidutiniški. Beje, mano tėvas Sergejus Sorokinas – baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės treneris. Jis pradėjo treniruoti irkluotojus, kai aš jau sportavau. Buvau jo bandomasis triušis. Gal tėčio dėka išsiugdžiau stiprią valią, nes irklavimas – irgi labai sunkus sportas, nuolatos tenka kęsti skausmą.

2005 metais pasitraukiau iš sporto ir apsileidau: nežiūrėjau, ką valgau, pamėgau alkoholį – alaus išgerdavau tikrai daug. Nežinau, kodėl taip atsitiko: gal buvau pavargęs. Gal norėjosi išbandyti linksmybes, kurių nepatyriau, nes intensyviai sportavau. Negaliu sakyti, kad dėl to gailiuosi, – gal tai mane atvedė į bėgimą. Prisimenu tą dieną, kai pažiūrėjęs į save veidrodyje supratau, kad laikas susiimti – svėriau jau apie šimtą kilogramų. Pradėjęs mesti svorį pabandžiau bėgioti ir taip patiko! Porą kartų įveikiau pusmaratonį – supratau, kad čia gerų rezultatų, matyt, nepasieksiu, reikia išbandyti ką nors kito.

Pradėjau tikėti likimu, kai nuo žemės pakeltoje skrajutėje radau kvietimą į Lietuvos šimto kilometrų bėgimą. Pagalvojau, tai bus mano tikslas. Iki to bėgimo buvo likę penkiasdešimt dienų – pradėjau ruoštis. Maniau, jei nubėgau pusę maratono – pakentėsiu, kaip nors įveiksiu ir tą šimtą. Taip 2013 metais pradėjau bėgioti ilgas distancijas.

Tiesą sakant, nubėgti šimtą kilometrų buvo labai sunku. Paskui savaitę negalėjau vaikščioti. Per tas varžybas Gediminas Grinius pagerino Lietuvos šimto kilometrų rekordą – nubėgo per 7 valandas 7 minutes. Pagalvojau – juk jis toks pat paprastas žmogus kaip aš, ir sau pažadėjau pabandyti kitais metais pagerinti jo pasiekimą. Man pavyko tai padaryti po poros metų, per pasaulio 100 kilometrų čempionatą, kuris vyko Olandijoje: tą atstumą nubėgau per 6 valandas 50 minučių.

Tačiau norėjosi dar daugiau. Susipažinau su kitais Lietuvos ultrabėgikais. Sužinojau, kad vyksta parą trunkantys bėgimai. Pabandžiau ir patiko. Nebegaliu be to gyventi. Tai – tokia pati priklausomybė kaip nuo alkoholio. Aš vieną priklausomybę pakeičiau į kitą. Jau keleri metai bėgioju beveik kasdien.

Alaus, aišku, nebegeriate?

Nuo 2013 metų balandžio 1 dienos – nė lašo alkoholio. Na, nebent saldainiuose jo būna. Kadangi esu linkęs pilnėti, man reikia žiūrėti, ką valgau. Iki starto likus dviem trims mėnesiams pradedu save riboti: atsisakau greitųjų angliavandenių: saldainių, pyragaičių. Tačiau kaip bėgikas vis tiek turiu antsvorio. Kai atsistoju prie starto linijos šalia kitų sportininkų – jaučiuosi esantis šiek tiek per didelis. Tačiau bėgant ilgas distancijas tai man gal net padeda.

Kur veda jūsų kasdienių treniruočių maršrutas?

Kasdien vidutiniškai nubėgu 15–20 kilometrų. Kai būna ilgos treniruotės – įveikiu penkiasdešimt. Kelis kartus bėgau apie septyniasdešimt kilometrų, bet supratau, kad per daug, nes organizmas pavargsta, negali normaliai atsikurti. Kiekvienas žmogus turi savo limitą. Maniškis – 100–200 kilometrų per savaitę. Tiek bėgant jau galima siekti rezultatų.

Gyvenu Perkūnkiemyje. Kartais bėgu aplink Vilnių, galima bėgte ir Trakus pasiekti: ten pavalgyti kibinų ir grįžti. Taip porą kartų iš tiesų esu pasielgęs. Tik reikia, kad būtų geras oras, puiki nuotaika – kad bėgti būtų linksma. O per kasdienes treniruotes prastas oras tikrai ne kliūtis. Rudeninis lietus, aišku, nemalonus, bet ką padarysi. Man patinka bėgioti žiemą – jei prisnigę, miške labai gražu. Aišku, jeigu nespaudžia dvidešimties laipsnių šaltukas.

Iš šalies ultrabėgimas atrodo žiaurus sportas.

Mes nebėgame po parą kas mėnesį. Aš sau leidžiu tokiose varžybose per metus dalyvauti du, daugiausia – tris kartus. Po to bėgimo bent tris savaites negali normaliai vaikščioti, nes skauda visi raumenys, sausgyslės, sąnariai. Tačiau tai praeina, o organizmas tampa dar stipresnis. Kai po tokio krūvio atsigauni, atrodo, kad skraidai. Tie sunkūs bėgimai padeda gyvenime: paskui kasdienės problemos, kliūtys atrodo smulkmenos. Supranti, kad gali daug, kad organizmo rezervai labai dideli.

Tačiau bėgant visokių minčių ateina. Svarsčiau, gal dalyvauti šešias paras vykstančiose varžybose, kurios pavasarį bus Vengrijoje. Tačiau bėgdamas „Spartatloną“ su savimi pradėjau kalbėtis: „Kur dar tu nori lįsti? Kokios šešios paros, jei negali normaliai bėgti vienos?“ Ilgai bėgant apninka niūrios mintys, nubėgus šimtą kilometrų pradeda daug kas skaudėti. Tačiau kai varžybos baigiasi, kai pamiršti skausmą, vėl optimistiškai pradedi planuoti ateitį.

Apie ką bėgant valandų valandas smagiausia galvoti?

Tiesą sakant, po varžybų nelabai prisimenu. Kai bėgu parą, turiu planuoti, kada, ką valgysiu, gersiu, – didelė dalis sėkmės priklauso nuo to. Būna momentų, kai labai sunku – tada bandau prisiminti ką nors pozityvaus. Tarkim, aš galvoju apie savo žmoną, kaip labai ją myliu. Tai man padeda morališkai. Jelena mane labai palaiko, bet niekada nelydi į varžybas, nes per daug jaudinasi, negali žiūrėti į mane pervargusį.

Papasakokite apie kitą ne mažiau intriguojančią savo veiklą – darbą kazino.

Viename sostinės kazino dirbu krupjė. Bėgimas – tai baisus fizinis nuovargis, o kazino – tai šou, blizgesys – amžina šventė. Tame darbe man reikia gerai skaičiuoti, mokėti bendrauti su žmonėmis, būti linksmam. Dirbu tris dienas, kitas tris būnu laisvas. Per laisvadienius galiu gerai pasitreniruoti.

Kai prieš vienuolika metų pradėjau dirbti kazino Lietuvoje, tai buvo naujovė. Ir dabar ten man įdomu, bet pačiam lošti nesinori. Lietuvoje to daryti ir negaliu. Bandžiau Latvijoje – nepatiko, supratau, kad neturiu lošiant reikalingo azarto.

Galima sakyti, kad kazino jūs visgi laimėjote – juk ten sutikote savo žmoną?

Mane likimas atvedė prie jos. Tikiu, kad yra kažkokios aukštesnės jėgos, kurios mus valdo.

Apie dešimt metų dirbau kazino ir vieną dieną nutariau pereiti į kitą. Ten ir sutikau Jeleną – ji taip pat dirba kazino.

Praėjusiais metais Graikijoje dalyvavau komerciniame paros bėgime. Pagerinusiems varžybų rekordą – nubėgusiems daugiau kaip 250 kilometrų – organizatoriai skiria premiją. Pagalvojau, jei tą premiją gausiu, pirksiu sužadėtuvių žiedą. Man pavyko! Mudu jau susituokę, neseniai atšventėme pirmąsias vedybų metines.

Esu labai laimingas, kad Jeleną sutikau. Ji – mano įkvėpimas. Anksčiau buvau didelis introvertas. Žmona man padeda atsiverti, skatina bendrauti. Kol nepažinojau Jelenos, man užtekdavo ilsėtis Lietuvoje – čia buvo gerai ir nemačiau priežasties kur nors po užsienius blaškytis. Jelena mane įviliojo į turizmą. Tačiau man niekaip nepavyksta jos įkalbinti pradėti bėgioti. Kai geras oras, abu važinėjamės dviračiais.

Artimo žmogaus palaikymas sportuojant – labai svarbus?

Be to – niekaip. Į kiekvienas ilgas varžybas manęs palaikyti ir padėti atvažiuoja Danijoje gyvenantis brolis Markas. Per tokias ilgas varžybas būtinai reikia artimo žmogaus, kuris pasirūpintų paprasčiausiais dalykais – užkandžiais, gėrimais. Beje, ilgų distancijų bėgikų maistas per varžybas – labai paprastas ir net nesveikas: bulvių traškučiai, sausainiai, saldūs batonėliai.

Iš gėrimų labai gerai visokie limonadai – kad ir kokakola. Organizmą reikia maitinti kaloringais dalykais, nes iš savo resursų taip greitai nebėgsi.

Kiek gali trukti jūsų karjera?

Tikriausiai viskas priklausys nuo noro ir motyvacijos. Iš šalies gal atrodo, kad tokios ilgos distancijos kenkia sąnariams, bet iš tiesų jie tampa dar stipresni. Gal ir paskauda, bet kai atsigauna –jautiesi stiprus ir žvalus. Tas pats Urbonas, man atrodo, vis dar bėgioja. Yra toks ultrabėgikas Piotras Silkinas – jam septyniasdešimt. Paros bėgimuose vis dalyvauja ir kasmet įveikia daugiau kaip šimtą šešiasdešimt kilometrų beveik septyniasdešimties metų moteris. Visos ribos – mūsų galvoje. Kiek sau leidžiame, turime noro, tiek bėgame.