Aleksandras Vasiljevas: „Mada absoliučiai išsisėmė“

Ir pastarąjį kartą jis čia neužsibuvo – praleido vos kelias dienas. Tvarkė nuolat pasipildančias kolekcijas, pristatė antrąją į lietuvių kalbą išverstą savo knygą „Mados likimai“, o paryčiais išskrido į Maskvą, kur nuo ryto jo laukė telemaratonas – per keturias dienas nufilmuota šešiolika jo vedamų „Mados nuosprendžio“ laidų.

Susitinkame Taikomosios dailės muziejuje Senajame arsenale, kur eksponuojamos dvi parodos iš milžiniškos jo kostiumų ir aksesuarų kolekcijos. Pakviečia į savo saugyklą – aukštą patalpą tarp dviejų salių, apstatytą specialiomis spintomis, nuo grindų iki palubių nukrautą dėžėmis, dėželėmis su tiksliais eksponatų aprašais. Nuo ankstyvo ryto čia jau verda darbas: ponas Aleksandras konsultuoja ir skolina aksesuarus rusų kinematografininkų juostai, kuri bus filmuojama Lietuvoje.

Ji nukels į 1914-uosius: „Apžiūrėjome tos epochos suknias, skrybėlaites, papuošalus, apavą, vyrų kostiumus, atrinkome įvairių detalių – akinių, skėtukų, vėduoklių, bižuterijos. Aksesuarai bus autentiški, bet suknių, kostiumų tikrai neskolinsiu – tai labai netvarūs eksponatai, be to, žmonės akceleravo – dabar aukštesni, didesni, stambesni.“

Aleksandras kviečia gerti arbatos, vaišina grūdėtąja duona, ant kurios užtepęs sviesto, ir palaimingai murma: „Nėra man nieko skaniau už juodą lietuvišką duoną, o dar su sviesteliu...“ Kalba jis gražia ikirevoliucine rusų aristokratų šnekta, nejučia įtraukdamas vieną kitą prancūzišką žodį ar tarptautinį ištardamas šia kalba.

Didelę lektoriaus patirtį turintis menotyrininkas pasakoja vaizdžiai ir įtaigiai: „Mada pradėjau domėtis maždaug nuo... penkerių. Aš – teatro aktorės Tatjanos Vasiljevos, gimusios Lietuvoje, ir menininko Aleksandro Vasiljevo vaikas. Mama nepaprastai domėjosi mada, kaip ir visos mūsų giminės moterys. Be to, mano vaikystė prabėgo Vilniuje. Sovietų Sąjungos laikais tai buvo kur kas elegantiškesnis miestas nei Maskva! Žmonės čia rengėsi skoningai – suknelės, skrybėlaitės, rankinės. Tai turėjo didelę įtaką mano skoniui. Jei nebūčiau vaikystėje tiek daug laiko praleidęs čia – gal nebūtų viso šito (ranka apveda saugyklą). Tuomet, šešiasdešimtaisiais, Lietuva dar buvo artimesnė Vakarų Europai: bolševikai čia buvo atėję neseniai – tik prieš 15 metų. Čia dar buvo gilios smetoninės tradicijos, įvairiomis formomis jos atgimsta dabar. Būdamas vaikas mačiau tuos skirtumus. Kad ir valgymo įpročiai: čia žmonės gražiai serviruodavo stalą servetėlėmis, įrankiais, gražiomis lėkštėmis, vyravo elegantiško gyvenimo sankloda. O Rusijoje tuo metu jau valgė nuo... laikraščio! Prisimenu tai!“

Aplinka senelių namuose Vilniuje, kurių dalį paskelbus nepriklausomybę išsipirko iš vėlesnių savininkų ir įsirengė XX amžiaus pradžios stiliumi, atmosfera tėvų namuose Maskvoje nuo mažens formavo Aleksandro pasaulėžiūrą ir skonį. Septintajame dešimtmetyje, kai visi, susižavėję „pjuveniniais“ baldais ir plastmase, „senienas“ – antikvarinius daiktus – metė į šiukšlyną, mažasis Aleksandras juos rinko, valė ir tempė namo. Pirmąją savo kolekcijos suknią įsigijo paauglystėje. Vėliau, dar gūdžiu sovietmečiu – 1982-aisiais, pasirinko emigranto dalią: vedęs prancūzę išvyko į Prancūziją, pradėjo tarptautinę teatro dailininko karjerą, nenuilstamai važinėja po visą pasaulį, būstus turi net šešiose šalyse. Bet, prisipažįsta, geriausiai jaučiasi namuose Vilniuje, kuriuose parašė ne vieną knygą: „Šis namas – šeimos, prie jo aš labai, sentimentaliai prisirišęs.“

Jūsų neišvargina nuolatiniai skrydžiai? Dabar bent jau kelioms dienoms užsukote į Vilnių, bet kai pristatėte pastarąją savo kolekcijos parodą „Nuo karo iki taikos“, į atidarymą atvykote vos kelioms valandoms.

Nėra kada galvoti apie nuovargį! Visuomet sakau, kad pailsėsime karste. Gyvenimas mums duotas kaip trumpa akimirka ir per tą akimirką reikia labai daug nuveikti. Nes kai neišvengiamai stosime mirties akivaizdoje, pagalvosime: „O ką aš per gyvenimą nuveikiau?! Gulėjau ant sofos, ilsėjausi, žiūrėjau televizorių?“ Juk tai ne gyvenimas! Tai tiesiog maisto produktų perdirbimas! Yra žmonių, kurie pavalgė, pamiegojo, nuėjo į tualetą, pavalgė, pamiegojo, nuėjo į tualetą. Kas tai per gyvenimas?! Todėl – bėgte bėgte! Todėl per trumpą laiką labai daug spėju nuveikti. Kad ir vakar – čia pradirbau visą dieną: pasipildė mano paveikslų kolekcija, reikėjo atrinkti, surūšiuoti, perduoti restauruoti. Labai padėjo mano kuzenas Vladas.

Dar rinkau eksponatus Marselyje rengiamai parodai „Žirgų lenktynės ir mada“ – kaip šis sportas paveikė mados raidą. Kaune balandžio pirmąją – tai ne pokštas – atidarysiu „Art deco ir mada“ parodą. Taigi dirbam dirbam. Nuolat ateina naujų pirkinių – netrukus iš Prancūzijos atvažiuos visas sunkvežimis naujų rūbų ir aksesuarų. Jie siunčiami į Prancūziją, ten labai gerai perrenku, jie skalbiami, valomi – juk būna tokie nešvarūs, kad saugoti tokios būklės negalima – purvas įsiėda į medžiagą ir ją paverčia puvėkais. Prakaitas, grimas, pudra, maistas, gėrimai – natūralu, o dar tragiškos kraujo dėmės... Visa tai reikia sutvarkyti, o tada atiduoti restauruoti.

Nepaprastai sunku rūpintis tekstile. Išsaugoti ją dar sunkiau: dauguma jos bijo, įtaria įvairiomis nuodėmėmis – kad kokioje senoje suknioje ar skrybėlaitėje gyvena demonai! Tai itin būdinga Lietuvai, nes dar gyvos pagoniškos tradicijos. Krikščionys žino, kad sielų persikėlimas yra, bet tik į gyvą organizmą, tikrai ne į kėdę ar lovą! Aš netikiu, kad į tas senovines suknias įsikūnijusios mirusiųjų sielos. Čia, pavyzdžiui, yra gal 40 000 eksponatų. Jei taip būtų, vėlės ir velniai čia tiesiog siautėtų! O visi pastebi: tyla, ramybė. Niekas iš pakampių nešaukia: „Atiduok mano skrybėlaitę!“, „Tai mano suknelė!“, „Ar žinai, kad su šiais karoliais aš miriau?!“

Žinoma, visus šiuos rūbus dėvėjo žmonės, kurie jau mirė. Bet tai nereiškia, kad neturime jų saugoti, žavėtis šiuo menu. Čia mes gėrimės ne gamtos kūryba, o žmogaus rankų darbu. Tai labai humaniškas menas, šlovinantis žmogų. Mano kolekcija tikrai unikali, dauguma – vienetiniai daiktai: šių batelių pasiūta tik viena pora specialiai prie šios suknios! O jei ir buvo antra, tai jau seniai sunešiota ar sudegė krosnyje, kare arba istorijos liepsnose.

Kaip jums vis dar pavyksta rasti unikalių eksponatų savo kolekcijai?

Gaunu dovanų. Pavyzdžiui, Laima Vaikulė padovanojo man dvylika devintojo–dešimtojo dešimtmečių savo sceninių kostiumų: „Pas jus muziejuje jie išliks, bus saugomi, o pas mane – pelės sugrauš.“ Estų žvaigždė Anna Veske atidavė tris aštuoniasdešimtųjų suknias. Su garsiąja operos diva Jelena Obrascova neseniai padarėme barterinius mainus: ji pakvietė mane skaityti lekcijų studentams savo įsteigtoje operos meno mokykloje: „Už tai dovanoju tau tris scenines sukneles.“ Nikolajus Baskovas ką tik dovanojo man savo blizgučiais puoštą kostiumą! Būtų malonu ir iš lietuvių žvaigždžių gauti dovanų, pavyzdžiui, turite estrados primadonas Nelly Paltinienę, Oną Valiukevičiūtę, iš vyrų – Virgilijų Noreiką! Kas dar mėgsta puoštis estradoje?

Pavyzdžiui, Rytis Cicinas...

Na, štai! O dar kino, baleto žvaigždės! Būtume labai laimingi, jei pasidalytų savo kostiumais, – juk Lietuvoje niekas jų nerenka. Jei, kaip žadėta, po kokių penkerių metų atstatytame Radvilų rūmų, dešiniajame sparne bus atidarytas kostiumo muziejus, galėčiau parengti nacionalinę ekspoziciją – parodyti, kaip rengėsi lietuvių estrados žvaigždės. Geriau surinkti dabar, kol jie gyvi, kad nereikėtų ieškoti pas palikuonis, kurie neįvertina: „Oi, o mes viską išmetėm...“

Kolekcijai perkate ir aukcionuose, o tai išties brangu...

Priklauso nuo biudžeto. Aš į savąjį įsipaišau... Jei rimtai, rinkti kostiumus, paveikslus, aksesuarus išties brangus malonumas – juk labai mažai išliko. Ir visa tai išsibarstę po pasaulį. Perku aukcionuose Paryžiuje, Londone ir Niujorke. O jau tada pervežimas, dezinfekavimas, pirminis valymas, restauravimas, atribucija ir eksponavimas. Ir saugojimas...

Todėl ir aukojate savo laiką televizijai?

Neslėpsiu, tai man ne tik didelis malonumas, bet ir uždarbis. Be to, rengiu nepaprastai daug seminarų, skatau paskaitų, rengiu parodas. Beje, Lietuvoje jas rengiu nemokamai! Dar apipavidalinu spektaklius, štai dabar konsultuoju filmą. Leidžiu knygas – juk ir tai uždarbis. Jei kas norės suskaičiuoti, kiek uždirbu, – taip, nemažai, bet tikrai daug išleidžiu. Aš daugiau žmonėms atiduodu, nei iš jų gaunu, – išlavinau ne vieną tūkstantį kultūros ir mados istorijos srityje. Juk iki mano pasirodymo mados istorija nebuvo populiari, į ją ranka numodavo.

Turiu daug vadinamųjų išvažiuojamųjų mokyklų. Pavyzdžiui, vykstu į Venecijos karnavalą ir vežuosi 27 rusakalbes milijonieres. Tai – taip pat mano uždarbis. Pasipuošę gražiais kostiumais su jomis vaikščiosime į pokylius, lankysime parodas, apžiūrinėsime rūmus, plaukiosime gondolomis ir kateriais. Kovą ir balandį po trisdešimt žavių damų išsivešiu į Stambulą, kitas – į gražiausius Toskanos miestus, gegužę – Barselona ir Madridas. Tai – mano verslas. Bet šių kelionių metu aš randu labai daug eksponatų savo kolekcijai, nes aplankau vietas, kur galiu ją papildyti, – turgus, krautuvėles, blusturgius.

Turite tūkstančius mokinių. Ką jūsų patirtis sako: ar į manoma žmogui išugdyti skonį, stilių?

Galima, jei yra pradmenys. Čia – kaip ir su muzikine klausa. Galima lavinti, bet jei meška ant ausies užlipo – kad ir kiek lankys muzikos mokyklą, dainuoti galės nebent chore, ketvirtoje eilėje. Skonį lengvai išsiugdo tie, kas turi genetines užuomazgas šeimoje – tėvai, seneliai – ar turi tam polinkį. Lavinti skonį galima – meno mokyklos, knygos, muziejai, kelionės. Tačiau jei nėra užuomazgų, nėra sėklelės – neišlavinsi, kad ir kiek ją laistytum. Bet vis vien – ugdyti būtina!

Ar pastebite stilingų žmonių Lietuvoje?

Žinoma, jų yra! Deja, aš retai lankausi vietose, kur jie renkasi. Bet Lietuva turi savo milijonierių, kurios pas mano draugą Juozą Statkevičių užsako labai prabangių, skoningų apdarų.

Jūs – mados istorikas, teoretikas ir praktikas. Kokios jūsų XXI amžiaus antrojo dešimtmečio mados prognozės?

Europietiškoji civilizacija išgyvena krachą ir fiasko. Tai atspindi ne tik ekonomikos, bet ir kultūros krizė. Mada absoliučiai išsisėmė. Modeliuotojai dabar gyvena vien tuo, kad perdirba vintažines idėjas ir viena ar kita forma pateikia ant podiumo. O mes žiūrėdami žavimės: „Kaip nuostabu – „New Look“ stilius!“ („New Look“ – 1947-aisiais Christiano Dioro sukurtas naujas moteriškų rūbų siluetas: širšės liemuo, pūsti saulės kliošo sijonai.), „O, kaip žavu – Audrey Hepburn ar Marilyn Monroe stilius!“ Kiekgi galima?! Juk tai jau mirusios XX amžiaus epochos moterys!

Antra: Rytai nugalėjo Vakarus. Deja. O gal ir laimei. Europa visiškai pavaldi naujųjų emigrantų iš Šiaurės Afrikos, Azijos, Indijos stilistikai. Jie diktuoja tendencijas Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Ispanijoje. Jie dar nepasiekė Lietuvos, nes ekonomiškai jų nedomina – čia nemoka pašalpų, jie žino, kad nieko negaus, išskyrus gražią lietuvaitę ir cepelinų.

Madoje ryški azijietiška tendencija: odaliskų, arba haremo, stiliaus kelnės, iš kurių išsivystė visos variacijos nusmukusiu klynu, marškinių kirpimas, net avalynė, spalvos – kad ir dabar labai populiari musulmoniškos vėliavos žaluma. Tai pavadinčiau invazija. Per ateinančius du dešimtmečius, manau, ji įsitvirtins. Kas bus po dvidešimties metų – apskaičiuoti negaliu. Nori prajuokinti Dievą – prognozuok. Bet ir ši tendencija praeis, kaip ir viskas praeina.

Mada ypač keičiasi karo metu. Dabar – dėl Ukrainos – gyvename didelių permainų išvakarėse. Nes vis dar neaišku, ją patrauks Vakarai ar Rusija. Lietuvoje kitų metų sausį bus įvestas euras. Viskas pabrangs keturis kartus. Aš tai žinau – juk išgyvenau euro įvedimą Prancūzijoje. Kas kainuoja vieną litą, kainuos vieną eurą. Net pas būrėją eiti nereikia – šimtas procentų! Lietuvos ekonomika nepasirengusi tokiam kainų šuoliui ir tai sukels krizę. Latvijoje, kurioje latas buvo stiprus, per pusantro mėnesio viskas pabrango 20 procentų. Ir nauji pinigai, ir naujas prezidentas Lietuvoje, ir įvykiai Ukrainoje. Todėl mano prognozė: renkitės permainoms!