Penktadienį dizaineriui Aleksandrui Pogrebnojui suėjo 49-eri, tačiau jam gimtadienis jau ne pirmus metus – tik graži skaičių kombinacija. „O kokia čia šventė? Nesureikšminu. Nesureikšminu nei gimtadienių, nei Naujųjų Metų. Vienintelė šventė man – sūnaus Mykolo gimtadienis, o visa kita... cirkas“, – 15min pasakojo jis.
Tačiau nuo bičiulių sveikinimų dizaineris nesislapsto. Esą, žinoma, smagu – kažkas kokį gražų žodį pasako, palinkėjimą išraito, paskambina, aplanko, apkabina. Nepaisant to A.Pogrebnojus įsitikinęs, kad gimtadieniai yra skirti jį mininčio žmogaus artimiesiems, draugams – tai būdas susitikti, drauge smagiai praleisti laiką.
Tai dizaineris žada padaryti ir gimtadienio dieną. Kartu su būriu draugų jis planuoja jaukų vakarėlį, vėliau šventę atskirai paminės su žmona Monika Račiūnaite bei judviejų sūnumi Mykolu.
„Tik prieš porą dienų prisiminiau, kad artėja mano gimtadienis. Vaikystėje labai džiaugiausi, kad esu gimęs sausio 20 dieną. Tuomet gaudavau dovanų, kurių negaudavau per Kalėdas. Nors dabar manau, kad vyresniame amžiuje tų gimtadienių šventimas atrodo kiek komiškai, ypač kai švenčia vyresni nei 40 metų vyrai – kažkoks narcicizmas! Desperacija kažkokia. Apskritai manau, kad gimtadienių sureikšminimas – tai revanšas už prarastą laiką“, – mintimis dalijasi A.Pogrebnojus.
Ankstesnių savo gimtadienio švenčių dizaineris sako nelabai ir prisimenantis, jis gyvenimą skaičiuoja ne gimtadieniais, o įvairiais svarbiais įvykiais. „Galiu švęsti bet ką. Man patinka kiekvienos dienos rytas, juk daug svarbiau – kad kasdien gyventi būtų įdomu. Neįsimena man gimtadieniai, daug labiau – kiti įvykiai“, – sako jis.
A.Pogrebnojus neslepia – praėję metai jam pateikė nemažai išbandymų. Ypač asmeniniame gyvenime – su mylimąja Monika Račiūnaite kilęs konfliktas iš pagrindų supurtė poros gyvenimą, jiedu jau kuris laikas gyvena nebe po vienu stogu.
Dizaineris tikina, kad tai, jog šiandien jie su Monika ne kartu, nereiškia, jog sutaria prastai. Anaiptol – susitinka, bendrauja, palaiko vienas kitą. „Viskas yra normaliai tiek, kiek galėtų būti normaliai. Dabar gyvename ne kartu, o kaip bus ateityje negaliu prognozuoti. Visokių minčių kyla, kalbamės... tačiau neforsuoju, viskas išsispręs savaime. Santykiams taško aš nepadėjau“, – sako A.Pogrebnojus.
Jis sako nesuprantantis tų porų, kurios turėdamos bendrų vaikų išsiskiria ir po kelių metų lyg niekur nieko kuria naują šeimą. Esą tokia situacija įmanoma tik tuomet, jei vyro ir moters niekas nesieja.
„Asmeniniam gyvenime pastaraisiais metais nelabai sekėsi, bet kūrybine prasme – viskas gerai. Tačiau nebūna taip, kad visko būtų po lygiai. Jei kažkur gyvenimas duoda, kažkur atima, visi menininkai gyvena tokiomis bangomis – tai ant bangos, tai po ja. Aš pripratęs, todėl žiūriu filosofiškai“, – svarsto A.Pogrebnojus.
Ar šiandien jis save vadina laimingu žmogumi? „Laimė yra momentinis dalykas, ji trunka labai trumpai. Nesijaučiu nelaimingas, jaučiuosi normaliai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų – tai tokia vidurinė būsena tarp gerai ir blogai. Tiesiog plaukiu, o tas plaukimas man įneša ramybės. Šiandien į viską stengiuosi žiūrėti su humoru, Lietuvoje kitaip gyventi labai sunku. O pirmiausia reikia su humoru žiūrėti į save“, – pasakoja dizaineris.
Pasiteiravus, kokių pamokų davė pastarieji metai, A.Pogrebnojus net nesvarstydamas atkirto – jokių. „Ko mane išmokė? Nieko. O ir kam to reikia? Elgiuosi taip, kaip man atrodo, kaip jau ką padariau taip, laiko nebeatsuksiu. Na, gal ramiau į viską reaguoti buvo galima, bet yra, kaip yra“, – sako jis, prisimindamas šeimos dramą.
Dizaineris save vadina fatalistu, todėl ir apie gimtadienio norus kalba nenoriai – esą nesvarbu, ko žmogus norėtum, ką planuotum ir ko siektum, vis tiek likimas viską sudėlios savaip. „Jei nori, kad sektųsi, į viską turi įdėti pastangų, žinoma. Tačiau visas gyvenimas turi vienokius ar kitokius dėsningumus, todėl planuoti, kaip kas bus – neverta, tai nutiks savaime“, – kalba A.Pogrebnojus.
