Alfa vilkė Vilija su vyru gyvena lyg kaimynai – apie atskirus namus ir meilę iki dangus: „Dukroms buvo smūgis“

Kaip portalui Žmonės.lt pasakojo sutuoktiniai, šiandien gyvenantys atskiruose nameliuose, jie susipažino sveikatingumo stovykloje.

„Stovykloje buvo daug verslininkų, o jis atėjo tarsi iš kitos parapijos. Visi verslininkai buvo pasitempę, tvarkingai apsikirpę, o jo plaukai pasišiaušę, garbanoti. Sakau: koks tavo vardas? Sako – Saugirdas. Galvoju: „O Dieve, dar ir vardas kažkoks nenormalus.“

Kai stovykloje visi prisistatinėjo, Saugirdas ne tik išvaizda, bet ir savo mąstymu radikaliai skyrėsi nuo ten atėjusių verslininkų. Jo prisistatymas man buvo labai priimtinas. Klausiausi jo ir galvojau, kaip tai man suprantama... Po pusmečio mūsų pažintis išsirutuliojo į didžiulę meilę. Brandi, bet kartu ir pareikalavusi daug stiprybės bei pasiaukojimo…

Mano dukroms tai buvo smūgis – jos man grasino išsižadėjimu: kaip čia taip, jų mama, pagyvenus, gali įsimylėti iki dangaus? Bet aš pasakiau dukroms: „Kaip manęs išsižadėjot, taip ir susižadėsit vėl. Aš jus myliu, jūs mano dalys.“ Aš iš prigimties optimistė ir neėmiau į galvą. Greit mes vėl visos susižadėjom, – Žmonės.lt juokėsi V.Šabunkaitė.

Ji teigė, kad iš pirmo žvilgsnio Saugirdas sužavėjo savo vidine laisve ir išskirtiniu gyvenimo būdu.

„Jis tipiškas kaimietis, jam nesvarbu, kaip atrodo – ar susivėlęs, ar ne. Jis sistemoje gal nelabai pritampa, bet tada pasitraukia ir turi tą savo pasaulį – tas mane žavėjo. Tai gebėjimas išlikti savimi, nepasiduoti primetamoms dogmoms, sistemos taisyklėms. Jam nerūpi, ką žmonės pasakys, pagalvos.

Mes iš dalies labai panašūs tuo laisvės poreikiu, norėjimu gyventi kaip norim, bet kartu labai skirtingi. Jis – tikras kaimo vaikas, aš buvau tikra miestietė, ir mūsų gyvenimo stilius radikaliai skirtingas. Jam laisvė – ravėti daržą, o man – iki nakties tapyti. Jis anksti keliasi, o aš galiu iki išnaktų kurti“, – dalijosi menininkė.

Kūrėja teigė, kad tik susipažinus norėjosi būti visuomet kartu – buvo daug bendrų interesų, tačiau laikui bėgant gyvenimas pasikeitė.

„Norėjosi būti kartu visą laiką, statėmės namus kartu, bet ta aistra transformuojasi į ramesnę būseną, kada reikia turėti kitus bendrus interesus, ne tik norą būti kartu. Kūryba mus abu stipriai vienijo, o kai bendri projektai baigėsi, kiekvienas labiau panirom į mums priimtinas ir mielas veiklas. Mes neplanavome gyventi atskirai – tiesiog taip išėjo natūraliai“, – teigė ji.

Ji pasakojo, kad nors su Saugirdu dabar ir gyvena ne tuose pačiuose namuose, santuoka jai buvo ir tebėra svarbi.

„Tai dabar taip išėjo – aš esu sutuoktinė, bet mes gyvenam kaip kaimynai (juokiasi). Tačiau mes vis tiek turime daug bendrų reikalų, padedam vienas kitam, kai reikia. Aš galiu ateiti pas savo vyrą į namus kada noriu, ir jis taip pat“, – atskleidė V.Šabunkaitė.

Nors žinoma moteris teigia, kad toks gyvenimo būdas jai patiko, ji griežtai nerekomenduoja taip gyventi kitiems.

„Mūsų gyvenimas neturėtų būti pavyzdys jaunoms šeimoms. Tai daugiau išimtis nei taisyklė. Jei žmonės susituokė, tai jie ir turi gyventi kartu. Jei jauni žmonės pradėtų taip gyventi, tai jau būtų pavojinga. Jauniems žmonėms reikalingas artumas, fizinis taip pat. Reikia, kad šeimoje augantys vaikai matytų abu tėvus kartu, dalyvautų gyvenime drauge. O kadangi mes susituokėm jau būdami brandžios asmenybės, ir mūsų vaikai jau buvo užaugę, tai gyvenimas kartu mums nebėra toks aktualus.

Tai nebuvo taip, kad iš jaunystės susituokėm ir senatvėje nusprendėm gyventi atskirai. Ne. Tiesiog suėjom dvi brandžios asmenybės su savo charakteriais, poreikiais, ir mums nebuvo lengva „prisitrinti“ vienam prie kito. O po to išėjo, kad gal ir nereikia prisitrinti?“ – Žmonės.lt dalijosi V.Šabunkaitė.

Tiesa, iš pradžių pora tikrai negalvojo, kad gyvens atskirai – antras namas turėjo būti tiesiog dailininkės dirbtuvės.

„Pradžioje taip tikrai negalvojau, nors pasąmonėje kartais kildavo tokia mintis, nes labai mėgstu būti viena. Ir vyras mano toks – su charakteriu, daug laiko praleidžia savo veiklose.

Prasidėjo mano dirbtuvių statybos, buvo viskas gerai apgalvota, nes mano vyras – matematinio loginio mąstymo, o aš – daugiau „trali vali festivali“, bet abu buvom pasinėrę į procesą. Aš kūriau, galvojau, kaip turi būti, paišiau brėžinius, vyras žiūrėjo, ar įmanoma įgyvendinti mano idėjas. Tarėmės kartu ir statėme dirbtuves“, – prisiminė menininkė.

Ji teigė, kad nors tai buvo dirbtuvių idėja, pastatą, vos pradėjus statyti, ji jau vadino savo namais.

„Buvo apibrėžtas namo perimetras su pagaliu. Atsisėdau tame apibrėžtame plote ir sakiau: čia bus taip, o čia taip... Vėliau buvo pamatai, sienos be langų – žiūrėjau pro skyles, paliktas langams, ir kaimynams jau sakiau „laba diena“ iš savo namo. Tai buvo dar dirbtuvių idėja, bet kažkodėl jau tada sakiau „iš savo namo“.

Kai statėm, galvojau, kad reikia lovos – juk faina, dirbi, po to priguli. Aš mėgstu pagulėti, tai vyras padarė man tą lovą. Vėliau sugalvojau, kad reikia kambariuko–sandėliuko–spintos. Ir pastebėjau, kaip nešu savo daiktus, rūbus iš tų namų... Ir taip po truputį įvyko – mes net nepastebėjom, o paskui tik pamatėm, kad jau gyvenam atskirai.

Kūryba – mano gyvenimas, tai taip ir išėjo, kad likau savo kūryboje. Vyras liko gyventi mūsų name, kuris dabar jau jo valioje, o aš tapau savo kūrybinės erdvės absoliuti šeimininkė. Gyvename per siaurą keliuką, matome vienas kitą pro langą“, – teigė menininkė ir užtikrino, kad sprendimą nulėmė ne konfliktas.

Paklausta, kaip į tokį sprendimą reagavo aplinkiniai, ji teigė, kad niekas net nenustebo.

Nors pora gyvena atskiruose namuose, turi bendrus ritualus, kurie padeda palaikyti santykius.

„Dažniausiai tai mūsų gėrimas kartu rytinės arbatos. Aš grįžtu po pasivaikščiojimo miške, apsipilu kibiru šalto šulinio vandens, ir tada jis ateina pas mane. Geriam kartu arbatą, o vakare aš einu jos gerti pas jį. Vasarą – daugiau buvimo kartu, daugiau sąlyčio taškų: važiuojam prie upės, einam pasivaikščioti su šunimis, ką nors veikiam kieme. Žodžiu – gyvenam. Mums gera kartu, gera ir atskirai. Kiekvienas turim savo įdomias veiklas ir esame individualistai. Laikome penkis nuostabius šunis, nes anūkai – užsienyje“, – atskleidė menininkė.

Žinoma moteris pripažįsta, kad jos gyvenime visada buvo itin svarbi laisvė.

„Augau bohemiškoje aplinkoje ir tai mane suformavo. Tas laisvės pojūtis... Aš augau per didelėje laisvėje, ir ta laisvė man buvo svarbiau už viską – jokių suvaržymų. Įsivaizduokit, ką patiria vaikas, kur šeimoje absoliuti laisvė? Iš dalies vaikas jaučiasi nesaugus, nes nejaučia rėmų, jei tėvai leidžia jam viską.

Kaip moteris – aš nesu pavyzdys, nes galėjau laisva ranka palikti savo vyrus. Man nebuvo taip svarbu, kaip mano vaikai jaučiasi, nes buvau išugdyta nesiaukojimo dvasia. Kai gyvena vyras su žmona, jie mokosi, tobulėja vienas kito dėka. O aš ką dariau? Man nepatiko, nenoriu tobulėti – paimu ir palieku. Tai blogas pavyzdys“, – atvirai kalbėjo menininkė.

Ji teigia, kad toks charakteris nėra geras – kaip ir liberalus požiūris į šeimą visuomenėje.

„Dabartinis liberalus požiūris į pasaulį ir šeimą, mano supratimu, nėra teisingas. Sakyčiau – netgi klaidingas. Aš esu už tradicinę šeimą, ir būdama kitokia nuo pat vaikystės, vis tiek siekiau būti kaip visi, nors nepavyko. Todėl gyvenu su trečiu vyru, bet tai nėra pavyzdys visuomenei.

Aš savo dukroms visada sakau, kad nelinkiu nugyventi taip, kaip aš. Nors dabartinėje situacijoje esu laiminga, bet į šią laimę turėjau nueiti ilgą kelionę į save – susipažinti su savimi, išanalizuoti savo prigimtį, vaikystę, daug ką savyje pakeisti… Ta liberali „tūsovkė“ nieko gero. Žmogus turi turėti pareigas, moteris turi būti išmintinga, gebėti kalbėtis, nusileisti, kur reikia.

Jei žmonės susituokia ir nori kurti šeimą bei turėti vaikų, jie turi gyventi kartu – kurti bendrą pasaulį, kad vaikui būtų stabili ir saugi aplinka, kurioje jis išsiugdytų pirmąsias šeimynines vertybes. Mes nesame pavyzdys daugumai – į mus negalima lygiuotis. Mes tiesiog brandžios, egoistinės asmenybės, suėjusios gyventi kartu, sunkiai viena prie kitos pritapusios“, – kalbėjo žinoma moteris.

V. Šabunkaitė teigė, kad tik visai neseniai suprato nesanti šeimos žmogus.

„Aš tik būdama 55 metų supratau, kad nesu šeimos žmogus, kad man jos niekada nereikėjo, kad nesu kaip dauguma moterų. Nors aš jos norėjau, bet nemokėjau aukotis, tarnauti šeimai, nežinojau, kas yra moteriška išmintis… Supratau, kad man netinka gyvenimas kartu. Visada lygiavausi į savo tėvą, kuris buvo bohemiškas ir visai ne šeimos žmogus. Ne tokia turi būti moteris. Aš – nekoks pavyzdys. Ir skaitančios moterys bei merginos – tegul išgirsta: į mano gyvenimą lygiuotis negalima.

Yra tokia iliuzinė apgaulė – moterys nori būti tokios kaip aš: laisvos, bohemiškos, įdomios. Bet tokiam buvimui turi būti be galo stipri, nebijoti būti viena, turėti daug gebėjimų, kaip išlikti“, – Žmonės.lt atvirai kalbėjo moteris.

Pasiteiravus, ar ankstesniuose santykiuose nekildavo minčių gyventi atskirai, menininkė patvirtino, kad laisvės ir vienatvės noras visada buvo.

„Kai mano ankstesnėse santuokose vyras kur nors išvažiuodavo, aš būdavau labai laiminga, kad esu viena. Tada nesupratau, kad gal tai dėl to, jog augau vienturtė, daug laiko leidau viena, ir tas vienumas man labai patiko. Bet kai sutikau Saugirdą, įsimylėjau – mano mintys pakrypo į kitą pusę. Atrodė, kad su tuo žmogumi galiu gyventi visą laiką“, – dalijosi V.Šabunkaitė.

Menininkė ne kartą yra save pavadinusi „alfa vilke“. Paklausta, ką tai reiškia, ji paaiškino, kad tai – dominuojanti moteris.

„Alfa – gaujos vadas. Mano vyras – alfa vilkas, bet dažnai vilkų gaujoje toną duoda vilkė. Aš dažnai paduodu toną. Taip pat yra penki šunys – tai jau gauja. Šunys – puikus lakmuso popierėlis pasitikrinti savo autoritetą. Yra mūsų šunų gaujoje dvi taksės, kurioms, kai susivienija, negalioja joks autoritetas, bet pavieniui – visi man paklūsta. Tai puikus pavyzdys, kad „skaldyk ir valdyk“ galioja visur ir visada. Reikia puikiai išmanyti valdymo mechanizmus ir strategijas. Jų išmokti nėra lengva, kai pats esi susijaukęs. Todėl man ir tenka eiti tą kelionę į save, kuri baigsis tik su mirtimi“, – teigė V.Šabunkaitė.

Pokalbio pabaigoje menininkė dar kartą pabrėžė, kad toks gyvenimo būdas ir šeimos modelis nėra pavyzdys. Skaitytojams palinkėjo išlaikyti tradicinius santykius ir kiekvienam nukeliauti į save.

„Gyvenimas – kaip sodas. Ir žmonės, kurie geba sodą prižiūrėti drauge, visada gaus daugiau ir geresnių vaisių, nei kai kiekvienas prižiūri savo atskirą sodą. Todėl visoms šeimoms linkiu gyventi bendrame, abiejų sukurtame sode. Mes esam suskaldytos visuomenės pavyzdys – nekoks. Aš galiu tik atsiprašyti: negyvenkite taip, žmonės, kaip mes. Negerai. Reikia gyventi kartu“, – pokalbį Žmonės.lt baigė V. Šabunkaitė.