Šiemet 700-ąjį jubiliejų švenčiantį Vilnių Algimantas KUNČIUS stebi ir fotografuoja daugiau nei šešis dešimtmečius. Dabar jis fiksuoja miesto veidą keičiančius modernius pastatus, o prieš pusę amžiaus stabdė laiką griūvančiuose senamiesčio kiemuose. Kadaise atradęs Vilnių pats sau, šiandien jis gali papasakoti, kuo miestas gyveno, iki mums prie jo prisiliečiant.
„Kažkada man Vilnius atrodė fantastiškai klaidus ir paslaptingas, – sako nuo studijų laikų šiame mieste gyvenantis Algimantas Kunčius. – Pirmą sykį jame atsidūriau gal 1956-aisiais, kai atvykau aplankyti konservatorijoje besimokančios sesės, vyresnės už mane trejais metais. Jos bendrabutis – ilgas pastatas tuometinėje J. Tallat-Kelpšos gatvėje – stovėjo netoli dabartinės prezidentūros. Išeidavau iš to bendrabučio pasivaikščioti, bet tokiu maršrutu, kad visada matyčiau Katedros varpinę ar Gedimino bokštą. Mane užbūrė toji Vilniaus nežinomybė: kažkur vaikštai, lendi, pasiklysti, pereini kiaurai kiemus...“
„Še, valgyk“
Fotomenininkas iki šiol vaikšto po miestą ir jį fotografuoja – tai jo kasdienybės užrašai. Stebi besikeičiančią architektūrą, gatves, aplinką. „Nebefotografuoju koncertų, portretų, interjerų – liko tik Vilnius, – prisipažįsta. – Dokumentuoju mutuojančią aplinką, kuri tampa labai spalvinga: vitrinos, įvairios detalės, žmonės, gamta. Fotografuodamas jaučiu, kad dalyvauju kažkokiame procese, pats neprisiimdamas jokio vaidmens. Ir negaliu nurimti, nes esu infekuotas fotografija. Arba, kaip sakydavo mano bičiulis filosofas Arvydas Šliogeris, išpažįstu fotosofiją.“