Ištraukos iš įvairiais metais įvykusių pokalbių su kino režisieriumi Algimantu Puipa.
XIX amžiaus smėlynuose
„Po daugelio metų esu vėl apsilankęs tuose smėlynuose. Ėjau per kopas ir galvojau, kaip noriu vėl sugrįžti į tą laiką, matyti prie jūros moterį juodais drabužiais ir atšiaurius vyrus, žvelgiančius į bangas...“ – prisipažįsta filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ režisierius Algimantas Puipa.
Būtent su tokia vizija prieš beveik keturiasdešimt metų tada vos 32-ejų režisierius atėjo pas tuometinį Lietuvos kino studijos meno vadovą ir direktorių Vytautą Žalakevičių. „Darom filmą? Grįžkime į devynioliktą amžių“, – pasiūlė. Režisierių sudomino nusipirkta etnografinių knygų serija „Lietuvininkai“ – apie praėjusio šimtmečio pamario gyvenimą, žvejų buitį, papročius, kuriuos aprašė devynioliktojo amžiaus vidurio žurnalistai. „Perskaitęs pagalvojau, kokia graži medžiaga galimam filmui. Tik nėra siužeto – vien vizijos ir vaizdiniai, kaip smėlio smegduobėse išnyksta pašto karietos su visais arkliais ir vežiku, kaip žvejai gaudo varnas ir sūdo jų mėsą, kaip atsiveria gintaro kasyklų paslaptys... O konkretaus siužeto trūksta, – prisimena. – Žalakevičius tada pasiūlė kūrinį – iš žurnalo „Literatūra ir menas“ buvo išsikirpęs trumputę danų rašytojo novelę „Meilė kopose“, kaip moteris prarado savo vyrą, pateko į žvejo šeimą, gyveno su vienu sūnumi, paskui su kitu, o galiausiai liko su šeimos galva. Taip man novelės istorija ir pamario krašto lietuvių gyvenimo būdas susijungė į filmo siužetą.“