Algimantas Puipa: jei bijai – nieko nedaryk

XIX amžiaus smėlynuose

„Po daugelio metų esu vėl apsilankęs tuose smėlynuose. Ėjau per kopas ir galvojau, kaip noriu vėl sugrįžti į tą laiką, matyti prie jūros moterį juodais drabužiais ir atšiaurius vyrus, žvelgiančius į bangas...“ – prisipažįsta filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ režisierius Algimantas Puipa.

Būtent su tokia vizija prieš beveik keturiasdešimt metų tada vos 32-ejų režisierius atėjo pas tuometinį Lietuvos kino studijos meno vadovą ir direktorių Vytautą Žalakevičių. „Darom filmą? Grįžkime į devynioliktą amžių“, – pasiūlė. Režisierių sudomino nusipirkta etnografinių knygų serija „Lietuvininkai“ – apie praėjusio šimtmečio pamario gyvenimą, žvejų buitį, papročius, kuriuos aprašė devynioliktojo amžiaus vidurio žurnalistai. „Perskaitęs pagalvojau, kokia graži medžiaga galimam filmui. Tik nėra siužeto – vien vizijos ir vaizdiniai, kaip smėlio smegduobėse išnyksta pašto karietos su visais arkliais ir vežiku, kaip žvejai gaudo varnas ir sūdo jų mėsą, kaip atsiveria gintaro kasyklų paslaptys... O konkretaus siužeto trūksta, – prisimena. – Žalakevičius tada pasiūlė kūrinį – iš žurnalo „Literatūra ir menas“ buvo išsikirpęs trumputę danų rašytojo novelę „Meilė kopose“, kaip moteris prarado savo vyrą, pateko į žvejo šeimą, gyveno su vienu sūnumi, paskui su kitu, o galiausiai liko su šeimos galva. Taip man novelės istorija ir pamario krašto lietuvių gyvenimo būdas susijungė į filmo siužetą.“