Algirdas Gradauskas ir Yana Ross patyrė – darbo ir asmeninio gyvenimo geriau nepainioti

Algirdai, dabar jūs abu su Yana – režisieriai. „Sužaidė“ vyriškos ambicijos?

Algirdas: Jei nori paklausti, kodėl ėmiausi režisūros, galiu paprastai atsakyti: man buvo įdomu.

Dėl to „įdomu“ žmonės daro daugybę dalykų. Arba juos daro dėl pinigų?

Yana: Jeigu dirbtume dėl pinigų, Lietuvoje tikrai negyventume.
Algirdas: Neturiu tikslo tapti režisieriumi. Atsirado pasiūlymas, galimybė, pasinaudojau proga...

Ar Yana tave primokė visokių režisūrinių triukų?

Yana: O, kad aš tam turėčiau laiko (juokiasi)!
Algirdas: Tikėjausi, kad man padės. Juk kai gyveno JAV, pati filmavo serialus.
Yana: Sunku net lyginti! Mano karjera televizijoje baigėsi prieš penkiolika metų. Iš televizijos išėjau gal 2001-aisiais, o serialus filmuoti baigiau dar anksčiau. Per tą laiką jų kūrimo industrija pasikeitė, anuomet skaitmeninė filmavimo technika televizijoje dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Šitaip mes filmavome serialą „Ozas“, pradėjome „Sopranus“. Kas vyksta dabar, nė neįsivaizduoju, Algis už mane tikrai žino daugiau. Televizija – visiškai išsipildęs gyvenimo etapas, man nebėra ten ką veikti, grįžau į vaikystės svajones, į teatrą. Ir sąmoningai atsisakiau didelių pinigų.
Algirdas: Gali sakyti, ką nori, bet tokios patirties Lietuvoje daugiau niekas neturi. Etapas gali baigtis, tačiau žinios lieka. Prie to, ką prieš penkiolika metų darėte HBO kanale, Lietuva dar nė nepriartėjo.

Galėjai daryti karjerą JAV, bet prieš šešerius metus, Yana, pasirinkai Lietuvą...

Yana: Pasirinkau ją dėl kūrybos, dėl teatro. Amerikoje susipažinome su Oskaru Koršunovu, jis pakvietė atvažiuoti į teatro festivalį „Sirenos“. Prisimenu, buvo puikus oras, prisižiūrėjau daug gerų spektaklių ir priėmiau pasiūlymą statyti spektaklį Vilniuje. O paskui... Įsimylėjau. Ir nebeturėjau kitos išeities, tik – likti.

Su Algirdu susipažinote teatre? Tu – režisierė, jis – aktorius. Tarnybinis romanas?

Yana: Kartu kūrėme „Bembilendą“, bet susidraugavome jau po spektaklio premjeros.
Algirdas: Toks potarnybinis romanas (juokiasi)... Turėjome daugybę dalykų nuspręsti: kur gyvensime, kaip gyvensime. Išvažiuojame ar liekame?
Yana: Aš nieko neprisimenu!
Algirdas: O aš – viską! Matyt, mes, vyrai, atsakingiau priimame sprendimus. Vos neišvažiavome į Indiją! Aš tada jau buriavau, pamaniau, kad galėčiau dirbti treneriu, Yana irgi būtų ką nors sugalvojusi. Tačiau jai pasiūlė statyti spektaklį Vokietijoje...
Yana: Iš Vilniaus į Helsinkį arba Berlyną – valanda dvidešimt. Aš iš Niujorko į Bostoną ilgiau skrisdavau.
Algirdas: Visą laiką esame tokie: lyg ir čia, lyg ir laisvi. Tas jausmas, kad bet kada galime pasukti į bet kokią pusę, man labai patinka.
Yana: Kuo daugiau planuoji gyvenimą, tuo juokingiau. Aš turiu siekių, svajonių, bet gerai įsivaizduoju tik tai, ką veiksiu kitą savaitę.
Algirdas: Sakai, kitą savaitę? Bet tu juk žinai, kur būsi 2017 metais!
Yana: Žinau. Statysiu spektaklį Suomijos nacionaliniame teatre. Žinoma, jei niekas nepasikeis... Menininkui negali būti nieko maloniau, kai jį kviečia.
Aš galiu gyventi visur, negi Marse (juokiasi)! Pusę metų spektaklį stačiau Berlyne, šiais metais gyvenau Helsinkyje. Nuvykusi į kitą miestą gana greitai susirandu bendraminčių, sužinau autobusų, tramvajų grafikus, išmokstu kelis žodžius ir tas miestas tampa namais.

Bet Algirdas su tavimi nevažiuoja?

Yana: Kai dirbu kitoje šalyje, mes bendraujame gal netgi daugiau nei tuomet, kai abu esame Vilniuje. Savaitgaliais jis atskirsdavo pas mane arba aš skrisdavau pas jį. Be to, yra skaipai, feisbukai... O dabar Vilniuje aštuntą ryto jis išeina į filmavimus. Aš tuomet dar miegu...
Algirdas: Truputį susipainiojau, nemaniau, kad teatro režisieriaus grafikas taip skiriasi nuo serialų režisieriaus grafiko. Kai Yana grįžta iš teatro, aš jau miegu...
Yana: Visa tai – niekis, svarbiausia – pasitikėti vienam kitu.

Na, taip, nes aktorių fantazija gerai išlavinta.

Algirdas: Na, kai ji dirba kitoje šalyje, aš nuvažiuoju, pažiūriu, kas, kaip... Visi vyrai turi pavydo jausmą, tiesa, bet aš nesu patologiškas pavyduolis.
Yana: Aha...
Algirdas: Yana, prašau, š...

Ar tu jai niekada neleidi kalbėti? Kas jūsų namuose šneka daugiau?

Yana: Visaip būna... Mums gera pradėti diskusiją ir ginčytis, lygiai taip pat gera gulėti šali ir tylėti. Kai baigėme repetuoti spektaklį „Mūsų klasė“, prieš vidurnaktį namo grįždavau pilna emocijų, reikėdavo išsikalbėti...
Algirdas: Bet aš po keturiolikos filmavimo valandų būdavau toks pavargęs, kad negalėdavau nė žodžio ištarti. Visos jų teatro problemos man buvo vienodai...

Esu girdėjusi, kad režisierė Yana teatre yra ištarusi tokią frazę: „Algirdai, aš tave labai myliu, bet šiame spektaklyje tu nevaidinsi!“

Yana: (Šypsosi.) Algis turėjo vaidinti spektaklyje „Liučė čiuožia“, kurį aš stačiau. Jau tada gyvenome kartu. Taip atsitiko, kad Algis neatėjo į repeticiją vieną kartą, kitą. Užgėrė. Buvau atsakinga už spektaklį, todėl turėjau nuspręsti: myliu tave, mes neišsiskiriame kaip pora, bet šitaip dirbti negalime. Buvo labai keista...

Tokie žodžiai turėjo trinktelėti per galvą?

Algirdas: O aš pamaniau: nenori – nereikia ir apsisukau ant kulno... Iš tiesų konfliktas buvo didžiulis, jis patikrino mūsų jausmus. Galėjome išsiskirti, bet neišsiskyrėme.
Yana: Svarbiausia, kad vienas kitam nemelavome. Ir nežaidėme jokių nesąžiningų žaidimų.
Algirdas: Tai buvo labai amerikietiška: darbo ir asmeninio gyvenimo geriau nepainioti. Nors man iki šiol tai nelabai suprantama...

Ar nuo to karto tu visiškai nebevartoji alkoholio? Tai – Yanos įtaka?

Yana: Aš nieko nereikalavau, išvis negaliu pakęsti, kai du žmonės vienas kitam kelia reikalavimų. Mylėjau ir myliu jį tokį, koks yra. Tai buvo jo sprendimas.
Algirdas: Jei norėjome likti kartu, turėjome priimti sprendimus. Juk abu – ne vaikai...

Ir abu turėję kitų santykių patirties...

Algirdas: Aš buvau vedęs, Yana – ištekėjusi. Dabar jau galime pasakyti, kad antroji santuoka labai skiriasi nuo pirmosios.

Žinoma, jei tik pavyksta pasimokyti iš klaidų.

Algirdas: Patirtis santykiuose svarbu. Antras kartas man daug labiau patinka. Manau, tie, kurie dvejoja, iš tiesų nesupranta, ką reiškia gyventi konfliktuojant, kankinti kitus ir save.

Gyventi vien dėl to, kad paskui galėtum suskaičiuoti drauge pragyventus metus? Bet iš kur žinai, kaip būtų, jei būtum pasirinkęs kitą kelią?

Yana: Pirmojoje santuokoje aš išmokau svarbiausią pamoką – reikia gerbti šalia esantį žmogų. Ir galvoti ne vien apie save...
Algirdas: Jei mokykloje man būtų kas pasakęs, kad vesiu Rusijoje gimusią, lenkiškų šaknų turinčią amerikietę, tam žmogui būčiau ir veidą išmalti galėjęs. Nekenčiau Rusijos ir Amerikos.
Yana: Aš gimiau Maskvoje, tėtis – lenkas, mama – iš Ukrainos. Paskui persikėlėme į Latviją, mano vaikystės prisiminimuose – užšalusi Baltijos jūra. Vėliau išvykome į Ameriką, ten baigiau mokyklą ir universitetą.
Labai geras jausmas, kai susitinka du laisvi žmonės, kai tu niekam nesugadini, nesutrypi gyvenimo. Su Algirdu tokie ir buvome... Po skyrybų penkerius metus gyvenau viena.
Algirdas: Aš irgi jau seniai buvau išsiskyręs. Ir nieko neturėjau...

Užtat taip drąsiai pakvietei Yaną kavos?

Yana: Arbatos.
Algirdas: Netrukus po premjeros ji turėjo išvykti į JAV. Susitikome gatvėje, išgėrėm arbatos ir, matai, neišvažiavo...
Yana: Užtat ir sakau, kad geriau nieko neplanuoti.

Tačiau vestuves judu suplanavote?

Yana: Be didelio baliaus...
Algirdas: Visai be baliaus, niekas apie jas net nežinojo.
Yana: Aš juk čia kitaip negalėjau būti. Lietuvoje...
Algirdas: Iš tiesų tai – fiktyvi santuoka (juokiasi). Kad kaskart nereikėtų vizos tęsti, sutikau vesti ją už nedidelį mokestį.

Amerikoje jau susituokėte?

Yana: Ten būtų galima legalizuoti mūsų santuoką.
Algirdas: O gal vis dėlto geriau važiuoti į Indiją arba Havajus? Beje, dėl Havajų rimtai svarstėme. Yana turėjo pasiūlymą dėstyti universitete. Bet ką aš ten būčiau veikęs? Nors Havajai – burlentininkų Meka.
Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie metė didžiausius verslus, gyvena prie jūros, buriuoja ir yra laimingi. Tik aš tam, matyt, dar nesu pasirengęs. Vejų karpyti nenorėčiau, o dirbti pagal profesiją... Holivudas tokių kaip aš – pilnas.
Yana: Bet atsitiktinai juk visko gali įvykti.

Gal Havajuose pamatytų tave skrodžiantį bangas kokia režisierė. Pasakytų, kad be tavęs neįsivaizduoja savo filmo.

Yana: Kažin ar jai pavyktų tą filmą pastatyti, aš ją paskandinčiau (juokiasi).
Algirdas: Dabar Lietuvoje įdomus laikas, turime daug darbų ir įdomių pasiūlymų.
Yana: Ir Vilnius man – žiauriai gražus miestas. Tą pati sako čia atvykę bičiuliai.

Algirdai, kokia Yana namuose?

Algirdas: Darbe ji režisierė, aš – aktorius. Namie jau taip nebėra. Yana – rami pelytė.
Yana: Namų šeimininkė. Jo ranka sunki, aš jau žinau (kvatoja).
Algirdas: Aš – tradicinių vertybių puoselėtojas. Užtat iš Lietuvos niekur ir nevažiuoju.
Yana: Nes jis nemoka angliškai!
Algirdas: O kam man anglų kalba, juk tu moki lietuviškai.
Yana: Kalba labai padeda, kai ją išmoksti, gali bendrauti su žmonėmis, nebelieka sienų, netrukus supranti, kad visi mes ieškome to paties, kad mūsų vertybės – vienodos. Vos atvykusi į Lietuvą, nuėjau į kalbos kursus. Buvo juokinga: vieni vyrai. Įsimylėję lietuves jie norėjo išmokti tik – aš tave myliu, tu tokia graži. O man reikėjo: „tylos“, „pradedam“.
Algirdas: Iš pradžių, kol Yana nesuprato lietuviškai, juk galėjome kalbėtis per repeticijas, apie ką tik nori. Viskas pasikeitė vieną dieną, kai aš pasakiau Sauliui Balandžiui: „Tu nunešk ten tą kėdę.“ „Jo jo, nunešk!“ – pritarė Yana. Tada mes supratome, kad laisvė dingo.

Ką judu veikiate, kai turite laisvo laiko?

Algirdas: Kai pradėjome filmuoti „Moterų laimę“, prabusdavau trečią, ketvirtą ryto – smegenys dėl tokio chaoso, koks buvo, greitai pervargdavo.
Yana: Amerikoje nufilmavę vieną sezoną, serialų kūrėjai gauna keturis mėnesius atostogų.
Algirdas: Tiesą sakant, gal mes irgi taip galėtume... Mūsų paskolos neslegia...
Yana: Milijonų neturime, kol kas visko užtenka, tačiau apie senatvę, kaip ir daugeliui menininkų, baisu pagalvoti.

Algirdas: Bet juk prabangos mums nereikia, ar ne? Jei reikėtų, tai ir paieškotume...
Yana: Turėjau fantastiškos patirties, kai dvidešimt vienų uždirbau ketvirtį milijono. Dar tiek, o gal ir daugiau, turėjo mano gyvenimo draugas. Kai šitiek pinigų, greitai išmoksti, kur juos padėti, bet taip pat greitai sužinai, kad laimingesnio jie tavęs nepadaro. Aš tą pamoką išmokau, o štai mano buvęs vyras – ne. Jis vedė, gyvena Londone, dirba finansų srityje ir važinėja „Ferrari Lotus“. Beje, mes puikiai bendraujame, jis buvo atvykęs į Vilnių, svečiuojamės pas jį Londone. Lygiai tokie pat geri santykiai ir su buvusia Algirdo žmona.
Algirdas: Na, bet ką mes veikiame, kai turime laisvo laiko.

Yana: Važiuojame prie jūros, į mažą Latvijos kaimelį, aš skaitau, Algis buriuoja.
Algirdas: Labai gerai ten jaučiuosi, latviai tokie ramūs, lėti, atrodo, niekas niekur neskuba, o ir vėjas ten geras.
Yana: Kam nors gal reikia daugiau, bet aš jų nesmerkiu...
Algirdas: Burlentėms man užtenka.
Yana: Ir masažams.
Algirdas: Ir tam, kad galėtume gyventi, kaip norime. Kad nevaidintume ir nemeluotume kitiems.