Stovėjau naktį prie jūros. Namuose palikau jaukiai degančią žvakę, šilumą ir užuovėją. O ant kranto staugė vėjas, nešė debesis per juoduojantį dangų, kartais properšoje švystelėdavo mėnesiena, ir vėl aklina tamsa. Susitraukęs skaičiavau minutes, kiek galėsiu ištverti. Nes velniškai nemalonu ir drėgna.
Dariau eksperimentą: bandžiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi naktį žmogus vidury vandenyno.
Kaip Aurimas (Aurimas Valujavičius – red. past.), kuris jau daugiau nei penkiasdešimt dienų vienui vienas irkluoja per Atlantą.
Supratau, kad pridėčiau į kelnes.
Kad staugčiau iš baimės.
Kad skambinčiau į visą pasaulį: „Maldauju, pasiimkite mane iš čia!“
„Kaip gi čia taip – gyveni prie jūros, bet jos baidaisi?“ Na taip, bijau. Nes patyriau, koks pavojingas ir nuožmus yra vandenynas.
Tada, prieš kelerius metus, kai dar buvau drąsesnis, plaukiau su banglente link didesnių bangų, jaučiausi saugiai, nes netoliese mačiau