Pasirinkau prabangą gyventi mažame miestelyje. Sakysite – nesąmonė, bet pagalvokite, kas mums pasaulyje didžiausia prabanga?
Juk tai – laikas! Mes mokame sunkiai uždirbtus pinigus už automobilius, kad nuvyktume į darbą ir namo, vaikus nuvežtume į darželius ir būrelius, kad nukeliautume į vakarėlį pas draugus (nors ten geriau taksi, nes po vyno taurės parvairuoti gali būti nepigu).
Mano mažame miestelyje iki tolimiausio taško – dešimt minučių pėstute.
Girdžiu balsus iš salės galo: „Bet juk provincijos miestelyje nėra kultūros!“
„O kaip provincijos gyventojai, ar ne prasčiokai?“ – klausia skeptikai.
Štai vakar vakare į svečius ėjau net dukart: nuo septintos su draugais improvizuotame „knygų klube“ skaitėme ir aptarėme Woody Alleno apsakymą, o nuo dešimtos gėriau arbatą su Vidu Bareikiu ir Indre Stonkuviene, kurie porai savaičių buvo atvykę atostogų.
Jie sako, mes irgi taip norėtume gyventi, ir jau rimtai planuoja kraustytis iš Vilniaus į vienkiemį prie jūros.