Algis Kriščiūnas: Kur mes būsime, kai mūsų nebebus?
Kas esu aš: berniukas iš vaikystės nuotraukos, įsimylėjęs studentas, garsus muzikantas ar pusamžis vyras, rašantis šias eilutes? Nebematau savęs to berniuko akyse, bet, dieve, kaip to norėčiau! Nebeprisimenu ir to studento, nei garsaus muzikanto. Šiandien esu tik pusamžis vyras ir niekas daugiau. Rytoj būsiu senas ir viską pamiršęs.
Kas iškeliaus į dangų, į pragarą, ar į nirvaną – berniukas, vyras, senis?
O kas gi yra nuodėmė, už kurią turėsime degt amžinai?
O kas gi yra dorybė, atrakinanti rojaus vartus?
Visais laikais moralės ir teisingumo supratimas skyrėsi. Prisimenate, dar neseniai tai buvo normalu:
– suvalgyti nugalėto priešo kepenis,
– turėti vergų ir jais prekiauti,
– stebėti gladiatorių skerdynes,
– už pinigus pas kunigą išsipirkti net baisiausias nuodėmes,
– žudyti kitatikius,
– apvesdinti savo vaikus per prievartą,
– su šeima savaitgaliais vykti į zoologijos sodą pažiūrėti negrų,
– ir taip toliau.
O šiandien, argi ne niekšai esame patys. Tenkiname savo nebūtinus poreikius, sukeldami kančias gyvoms būtybėms: