Algis Kriščiūnas prisijungė prie „Jaunimo linijos“: „Apie keturiasdešimtmetį mane ištiko krizė“
Kadaise kalbėti apie savo problemas jam atrodė ir nesmagu, ir esą nevyriška. Bet patirtys ir netgi sutikti žmonės keičia – menininkas Algis Kriščiūnas (50) sako, kad pokalbiai išlaisvina ir gydo. Jis prisijungė prie „Jaunimo linijos“ kampanijos „Pokalbiai iš širdies“.
Turbūt visi brandūs Lietuvos vyrai buvo auklėti taip: turi būti it uola – jei tau blogai, reikia susiimti ir niekam neužkrauti savo rūpesčių. Net neprasižioti apie juos.
Ta pati problema vis dar egzistuoja – visuomenės akimis, vyras privalo būti kietas, gerai uždirbti, su savo bėdomis susitvarkyti pats, nes pas psichologus eina tik mergaitės ir visiški šlapukai.
Ten, kur su šeima leidžiate nemažą metų gabalą, Fuerteventūros saloje, yra kitaip?
Šiek tiek. Ispanijos didmiesčiuose panašiai kaip čia – tu privalai būti sėkmingas, važinėti geru automobiliu, atrodyti labai jau krūtas, kai lakstai su segtuvu po pažastimi. O mūsų mažame salos miestelyje svarbesnės šeimos vertybės: ten, aišku, lėtesnis gyvenimo tempas, todėl ta problema mažesnė – bent jau šeimos ratelyje gali pasipasakoti.
Lietuviai vyrai ir šeimose linkę patylėti...
Vakar kalbėjausi su mergina, kuri turėjo sunkią paauglystę. Šeima gyveno pasiturinčiai, tėvas kalė pinigus, mama augino dukrą, bet atėjo krizė ir viskas apsivertė – tėtis bankrutavo, mama ėmė ieškotis darbo, subyrėjo visas šeimos kortų namelis. Tėvas puolė į depresiją, valandų valandas prasėdėdavo užsidaręs kambaryje, mama pradėjo mokytis, abu užsisuko savo problemose, bet apie jas tarpusavyje nesikalbėjo. Vyras niekada neištarė, kad jam žiauriai sunku; ne, jis sakė, kad viskas gerai, viskas susitvarkys. Dukra problemas besinešiojantiems tėvams tapo tarsi nereikalinga. Ji išėjo į gatvę ir tik dėl laimingo atsitiktinumo visai nenusirito į dugną. Vyrai, kaip ir moterys, turi kalbėtis. Bet jiems baisu, kad bus atstumti. Jie įsivaizduoja, kad juos myli tik už sėkmę.
Tarpusavyje jie irgi nesikalba apie savo problemas, ar ne?
Vyras vyrui niekada nepasakys to, ką moteris gali iškloti net sutiktai nepažįstamajai. Vyras visada sakys, kad jam viskas ok. Net jeigu iš nevilties geria ir depresuoja. Jis nedrįsta net su žmona pasikalbėti, nes juk įkalta į galvą, kad negali būti silpnas, negali sakyti, kad jautiesi taip, lyg tavo gyvenimas būtų bevertis. Bet jei jis pabandys neverkšlendamas išsakyti ir analizuoti savo bėdas, tikrai bus suprastas. Ne tik šeimoje, bet ir su tėvais, draugais. Todėl ta „Jaunimo linijos“ idėja, kad reikia išsikalbėti, kas tau guli ant širdies, ko bijai, kokio vidinio dumblo esi prikaupęs, daugeliui atstotų psichoterapeuto konsultaciją ir būtų didelis žingsnis į priekį.
Jūs irgi ilgus metus buvote visiškas introvertas. Bet gal net žmonos žurnalistės Jurgos Baltrukonytės skatinamas pabandėte gyventi kitaip ir nieko blogo nenutiko...
Apie keturiasdešimtmetį mane ištiko klasikinė krizė – tik ne dėl amžiaus, o dėl persidirbimo. Prasidėjo panikos priepuoliai, nuolat kankino nerimas. Bet neturėjau laiko vaikščioti pas psichologą, o gal neradau tokio, kuris man būtų buvęs autoritetas. Buvo aišku, kad reikia keisti gyvenimo būdą. Juk tada dirbau nesustodamas. Ir ne dėl pinigų, o dėl kažkokio azarto: vis prisiimdavau krūvą darbų, nieko neatsisakydavau, nes bijodavau, kad jei pasakysiu „ne“, kažkas kažko vėliau man nebesiūlys. Bet taip nėra! Nors iš pradžių tuo patikėti neįmanoma. Tą žiemą ir pasiryžome penkiems mėnesiams išvažiuoti į Fuerteventūrą. Juk nepabandęs gali visą gyvenimą graužtis.
Užteko vien to, kad sulėtėjo gyvenimo ritmas?
Dar kelis mėnesius gyvenau apimtas nerimo, galvą bombardavo mintys, bet pamažu nerimas blėso. Turbūt mane įkvėpė dar ir geri sutiktų žmonių gyvenimo pavyzdžiai, kurie įtikino: nieko nereikia bijoti! Bus taip, kaip turi būti. Nebūtinai visada gerai – bus visaip, nes tai tavo gyvenimas, taigi nieko tokio! Pamažu atėjo supratimas, kad mūsų būtis nėra vien lėkimas išvertus akis...
Būti vien tik su šeima paromis – galbūt tai irgi buvo išbandymas?
Tada pajunti kitą buvimo su artimiausiais kokybę – juk dabar visada deriesi: kada tu dirbsi, kada žmona dirbs, kas kada bus su vaiku. Po pusę dienos? O gal tau dabar neužteks pusės dienos? Tokie dalykai – tik į gera. O kai iš gyvenimo dingo tas beprotiškas bėgimas, atsirado ir daugiau pokalbių su Jurga – ne apie darbą, bet apie tai, kaip jaučiamės, kas mums rūpi. Ir man pradėjo lengvėti. Dar labiau palengvėjo, kai ėmiausi projekto kasdien pakalbinti ir nufotografuoti nepažįstamą žmogų. Kartais reikėdavo kreiptis ispaniškai, mane sunkiai suprasdavo, kartais aš be galo stresuodavau, bet po kelių mėnesių tokios katorgos pajutau, kad tampa vis lengviau. Ir įdomiau! Man smagu bendrauti – aš, pasirodo, atradau, kad kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis yra labai gera patirtis. Bet! Vis dar žaidžiau į vienus vartus. Žmonės man atsiverdavo, o aš likdavau tas pats introvertas. Kartais jų jau klausydavausi ne po dvidešimt minučių, o po dvi valandas, su kai kuriais iki šiol draugauju. Pamažu supratau, kad ir aš galiu kalbėti, kad tai visai nebaisu, o kai pats nebijau šnekėti, tai ir kitas tampa dar atviresnis. Tada ir įvyko tai, ko tikėjausi iš psichoterapeuto.
Abipusė terapija?
Ko gero. Tapo aišku – jei nori, kad tau palengvėtų, kalbėk! Juk kiekvienas turime ką nors artimą ar pusiau artimą, kuriam nebūtų baisu išsipasakoti. Pats bendravimas yra geriausias vaistas nuo nelaimės, nuo vienišumo, kurį visi protarpiais išgyvename. Pats baisiausias dalykas žmogui – būti nereikalingam ir niekam nerūpėti. Tai yra pragaras! Ir žmogus, kuris jaučiasi tarsi juodame tunelyje, gali atsiteisti tik tada, kai jį, nors ir koks būtų, priima kitas. Kadaise Džordaną Butkutę taip priėmė tada dar būsimas vyras Elegijus, jis visada ją laikė ir tebelaiko apkabinęs. Ir ji kone atgimė iš naujo. Nes kai jauti tuštumą, kas kad esi populiarus, sekamas, bet niekieno nuoširdžiai nemylimas ir nepriimamas, turbūt jautiesi kaip Marse.
Kartais ir vaikas ar paauglys taip jaučiasi, kai nėra tikro ryšio su suaugusiaisiais. Pamenu vieną jūsų paveikslą: vaikas su ausinuku, naršo telefone, o suaugusieji piktai kažką jam rėkia per megafoną.
Išeitis yra: padėti megafoną ir šnabždėti vaikui į ausį. Tada jis suklus. Čia mūsų visų, tėvų, problema. Mes manome, jog vaikui reikia garsiai sakyti ką nors įspūdingo, kad išgirstų. Visai ne. Kiekvienas jau esame įdomūs tiek savo vaikams, tiek kitiems. Iš pradžių gatvėje kalbindavau tik įspūdingai, originaliai atrodančius žmones, bet dažnai pasirodydavo, kad viduje jie yra išsigandę ir susikaustę, o tie, nepastebimi, pilki, taip papasakodavo apie savo paprastą gyvenimą, apie savo išgyvenimus, kad galėdavai knygą parašyti. Iš esmės bet koks žmogus gali būti knyga, jei sugebėsi ją atversti. Jei turėsi laiko jį išklausyti, jo neskubinti. Anksčiau buvau daug nekantresnis –nervindavo lėčiau už mane dirbantys, aš skubindavau juos, skubėdavau pats... Kur? Anksčiau gyvenau kažko laukdamas: atostogų, savaitgalio, bet ko. Dabar išmokau būti dabarties momentu. Mėgaudamasis, nenuobodžiaudamas, nelaukdamas, tarkime, kol lėktuvas nusileis, kol taksi atvažiuos, kol parsigausiu namo... Daug ko mane išmokė mažoji dukra Paula, kuriai dabar aštuoneri. Neskubėti. Būti su ja. Juk buvimas vien tik su vaiku yra labai ribotas – jie išaugs ir tėvams skirs tik mažą savo gyvenimo dalelę. Kai augo du vyresnieji mano sūnūs iš pirmosios santuokos, dažnai būdavau ne su jais, nors juo prižiūrėdavau, – mano mintys buvo kitur. Todėl su vaikais turime kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis! Kad jie jaustųsi įdomūs, kad jų maži reikaliukai kažkam būtų svarbūs.
Kampanijai „Pokalbiai iš širdies“ sukūrėte prasmingą piešinį: du žmonės skirtingose upės pusėse leidžia popierinius laivelius...
Laiveliai – tarsi laiškai, tarsi mūsų žinutės vienas kitam, nes mes visada atskirti vieni nuo kitų: savo skirtingomis patirtimis, atstumais, bet žodžiais, atvirumu, galime tapti artimesni. Galiu pasakyti, kad už savirealizaciją, už visą mielą veiklą man svarbesni pokalbiai su žmonėmis. Išgirsti, pasakyti, perduoti – tai yra džiaugsmas.