Algis Ramanauskas-Greitai: Aš esu daugybinis žmogus
Algis Ramanauskas-Greitai netrykšta kuklumu ir ne visada demonstruoja geras manieras, bet – taip reikia: jo kurti blogiukai daug įdomesni už geriečius. Dar Algis yra maištininkas, kovojantis su viskuo, kas prasilenkia su jo pasaulėžiūra. Vienas iš kovos objektų – norminė lietuvių kalba, kurioje net tokia smulkmė kaip kablelis ar kabutės gali tapti priešais. Taigi interviu – labai autentiškas: autoriaus pageidavimu, kalba netaisyta.
– Kaip trumpai atsakytumėte į kokio nors užsieniečio klausimą: „Kas tu? Ką veiki?“
– Aš esu daugybinis žmogus, – sakyčiau užsieniečiui. Mano pagrindinis užsiėmimas yra TV laidų vedėjas. Papildomi – aktorius, režisierius, scenaristas, muzikantas ir išgama. Plius, aš esu toks truputį renesansas ir apšvieta. Aš šildau žmones, – sakyčiau jam. Ir dar aš kolumnistas Alfoj, ir rusovėdas.
– Trys geriausi darbai, kuriuos esate padaręs (atmetus medžių sodinimą)?
– Paskutinis ir globaliausias – pilno metro filmas 12 Kėdžių, Plius, Radioshow ir mano grupė SSG.
– Kam adresuotas jūsų globalusis „12 kėdžių“? Kokio amžiaus ir intelekto žmonėms jis galėtų patikti?
Filmas nepatiko tai klasei, kurią vadinu jaunais mokYtais durniais. Tie tai raukėsi nes ne jų makaulėms tas filmas.
– Buvo daromas kaip visiems, bet reakcija parodė kad filmas suprantamas tik vidutinio amžiaus kartai, nuo, sakyčiau, 35 iki 55 metų. Žmonėms, kurie skaitė (ne matė sovietines ekranizacijas, o būtent skaitė) patį romaną. Filmas gavosi kone arthausas, nors to nesiekta. Visi mano pažįstami protingi suaugę žmonės filmą įvertino 7–8 iš dešimt. Dažniausias mano girdėtas pasakymas apie filmą iš mano luomo žmonių buvo „žymiai geriau negu tikėjausi“. O tikėjosi, matyt, kad bus kažkas panašaus į tuos atžagareiviškus dramaturgijos prasme skečus, kuriuos darau su Justu Mamontovu jau ilgą laiką. Filmas nepatiko tai klasei, kurią vadinu jaunais mokYtais durniais. Tie tai raukėsi nes ne jų makaulėms tas filmas. Nesuprato aliuzijų, suvokė viską tiesmukai, kaip karvės.
– Jūs anarchistas iš prigimties ar iš reikalo?
– Aš nesu anarchistas. Aš esu konservatorius su liberalo priemaišom. Anarchija siaurąja prasme yra sankloda, kurią pasiekti galima tik didelio arba labai didelio kraujo pagalba. Tai yra pavojinga leftistinė utopija, ir būti anarchistu yra tas pats kas būti išsigimėliu. Anarchizmas arba anarchija plačiąja prasme yra tiesiog idiotizmas. Nežinau, kas ten turi susigulėti galvoje kad laikytum mane anarchistu.
– Puikiai mokate įskaudinti oponentus. O jus patį lengva įžeisti?
– Bet kurį normalų žmogų lengva įžeisti. Anoks raketų mokslas čia.
– Esate rimtai nukentėjęs, ėjęs per teismus?
– Mane nuolat skundžia teisėsaugai ir etikos komisijoms antivalstybinių šarikovų šunauja. Tai rutina, kuri man yra beveik maloni. Kažką, reiškia, darau teisingai savo gyvenime.
– Niekas nėra sakęs, kad laikas surimtėti?
– Visą gyvenimą tai girdžiu iš įvairaus kalibro kretinų.
– Istorija žino daug asmenybių, kurios po storžievio ir ekscentriko kauke slėpė savo drovumą ir kompleksus. Tai – ne jūsų atvejis?
– Mano atveju, jei ir atrodau storžievis ir ekscentrikas, tai dar nereiškia kad tai kaukė. Bėda ta kad tai jokia kaukė. Drįstu manyti kad esu vienas tų retų atvejų, kai žmogus yra daugiau laimingas nei nelaimingas dėl to kad nenaudoja kaukių. Pavyzdžiui. Kablelio prieš kad čia ir visur kitur aš nenaudoju nes tai yra kaimiečių išmanyta, beraštiška perteklinė norma. Kablelis prieš nes – tas pats. Ar tai ekscentriškumas? Nemanau.
Bet tai nereiškia kad neturiu kompleksų ar neturiu jokio drovumo. Esu pakankamai jautrus ir atjaučiantis žmogus. Mane galima dėti prie žaizdos, jeigu ji nėra pūlinga.
– Pritartumėte, kad skandalistai visada įdomesni už kultūringus piliečius ir tai trumpesnis kelias „į eterį“?
– Visų pirma, kultūringas pilietis lygiai taip pat sėkmingai gali sukelti skandalą; jūsų prepozicijoje įprogramuota klaida. Atsakant gi į klausimą – ko gero taip. Jeigu tai taikote man, tai priminsiu jums kad eteryje, nuo pat savo pirmojo eterio – radijo stoties M-1, esu įsitvirtinęs be jokių skandalų.
– Ką mano jūsų sūnus apie necenzūrinę tėvo leksiką?
– Sūnui seniai viskas išaiškinta ir sudėliota. Jis skiria dramaturgiją nuo gyvenimo. Jūsų klausime esanti formuluotė „necenzūrinė tėvo leksika“ yra klaidinanti ir piktybiška. Šiais laikais vaikai geriau išmano, kuo skiriasi personažas nuo aktoriaus ir kinas ar vaidybinė komedijos miniatiūra nuo gyvenimo; daug geriau nei suaugę.
– Esate savo vaikui autoritetas? Ar jau pats turite, ko iš jo pasimokyti?
– Tikiuosi kad esu. Ne, iš jo pasimokyti dar neturiu ko. Jam tik dešimt. Neabejoju kad ateis laikas, ir jis galės mane kažko išmokyt.
– Ramanauskas, kurį mato šeima, labai nepanašus į visiems žinomą Ramanauską?
Kaip ir priklauso komedijos srityje dirbančiam žmogui, gyvenime esu irzlus šlykštynė.
– Taip, tai gana skirtingi dalykai. Kaip ir priklauso komedijos srityje dirbančiam žmogui, gyvenime esu irzlus šlykštynė.
– Atrodo, nemėgstate snobų. O pats turite snobiškų polinkių?
– Taip, turiu. Tai snobiški gerąja prasme polinkiai. Pavyzdžiui, kalbėdamas angliškai, stengiuosi daryti tai vadovėliškai taisyklingai, o ne kaip sušiktas rytų europietis, kuris suplaka savo slavišką akcentą su kažkodėl amerikietišku.
– Išmanote tingėjimo meną? Ar tai – neleistina prabanga?
– Išmanau, kaip ir priklauso sveikam žinduoliui. Iš esmės, tingėjimo, darboholizmo ir savigraužos dėl tingėjimo karuselė yra nuolatinė mano dvasinė būsena.
– Kažkada seniai sakėte, kad TV turi įvykti revoliucinių pokyčių, nes toliau taip neįmanoma. Ką pasakytumėte dabar?
– Pasakyčiau kad jie kol kas neįvyko, jeigu neskaičiuosime dar dramatiškesnio pozicijų užleidimo internetui. Nebent „revoliuciniu pokyčiu“ laikysime dugną. Tada tai jau įvyko.