Ali Gadžijevas: „Taip, esu laisvas, bet – labai daug dirbu“

Kol svarstau, nuo ko pradėti pokalbį, Ali pats imasi iniciatyvos: „Visi pirmiausia klausia, kodėl mano toks vardas. Nelietuviškas. Tiesiog mano tėtis – azerbaidžanietis, o mama – lietuvė. Gimiau ir užaugau Vilniuje.“ Tik apie šeimą jis nedaug tepasakoja: tėvai išsiskyrė, kai dar buvo mažas. Augo keturiese – su broliu ir dviem seserimis.

Kitaip nei „Virtuvės mitų griovėjais“ Ali ir jo kolegų jau seniai niekas nevadina. Dažnas net nežino, kokios tikrosios jų profesijos. Ali sutiktų būti vadinamas ir kulinaru, ir konditeriu, ir virėju ar virtuvės šefu – viskuo yra dirbęs, tik jokių su tuo susijusių mokslų nėra baigęs. „Po vidurinės pasinaudojau užsienio jaunimo pavyzdžiu – kelerius metus turi pakeliauti po pasaulį, suprasti, ko nori gyvenime. Tik dažnas paskui apsisprendžia dėl studijų, o aš grįžęs studijuoti taip ir nepradėjau, – prisimena. – Motina, aišku, nelabai buvo patenkinta, bet niekas manęs tais laikais suvaldyti ir sulaikyti negalėjo. Kelionės man buvo ir yra svarbiausios.“ Dar vaikystėje su mokyklos orkestru jis apkeliavo visą Europą. Grojo  tūba. Nuo tada muzika ir kelionės – jo didžioji aistra ir gyvenimo variklis. Baigęs mokyklą tiesiog susikrovė kuprinę ir iškeliavo į Italiją pomidorų skinti. Vėliau įsidarbino vynuogių plantacijoje. „Kai baigėsi sezoniniai darbai, įsitryniau į vieną piceriją. Ten ir gimė nauja aistra – maisto gaminimas, – dalijasi prisiminimai. – Vaikystėje mama būdavo nuolat paskendusi darbuose, todėl tekdavo ruošti pietus sau ir broliui, sesėms. Bet kad kada nors tai taps mano specialybe, kad iš to gyvensiu, net pagalvojęs tada nebūčiau. Kai atsidūriau toje picerijoje ir pamačiau profesionalų virtuvę iš arti, smarkiai užkabino...“

Sakydavau: jeigu neberandi ko valgyti toje virtuvėje, kurioje dirbi, reikia keisti darbą.

Tą jau valgiau, tą ragavau, tą gaminau...

Tą pačią žiemą iš Italijos grįžęs į Vilnių įsidarbino viename restorane. O pavasarėjant vėl susikrovė daiktus ir išmovė į Palangą. Kitąmet visai vasarai – į Nidą. Taip nesinorėjo grįžti į sostinę, kad susirado darbą Klaipėdoje ir pusantrų metų pragyveno uostamiestyje. Paskui dirbo viename, kitame, trečiame Vilniaus restoranuose... Kodėl taip dažnai keitė darbo vietas? „Sakydavau: jeigu neberandi ko valgyti toje virtuvėje, kurioje dirbi, reikia keisti darbą. Pavyzdžiui, restorano meniu jau nusistovėjęs, naujų patiekalų tau kurti niekas neduoda, apsižiūri, kad tą jau valgiau, to ragavau, tą gaminau... Pasidaro nebeįdomu ir keičiu virtuvę, – pasakoja. Kartais išbandyti restorano meniu užtekdavo vos mėnesio, ilgiausiai vienoje vietoje Ali sako išdirbęs metus. – Neįdomu, kai negali tobulėti. Juo labiau kad tada buvau paprastas virėjas, o ne virtuvės šefas, kuris sprendžia, koks meniu turėtų būti. Galiausiai atėjo metas, kai Lietuvoje nebeliko ką veikti. Išvažiavau į Daniją. Turėdamas virėjo specialybę gali bet kur pasaulyje rasti savo vietą. Įsidarbinau viename geresnių restoranų, kuris kas kelis mėnesius maitina Danijos karalienę. Klasikinis daniškas restoranas su paauksuotais įrankiais, prabangiais servizais...“

Per pusantrų metų, praleistų tame restorane, Ali daug ko išmokė. Tik aistros keliauti nenumaldė. Todėl nusipirko autobusiuką ir nusprendė važiuoti į Prancūziją: gyvens kemperyje ant jūros kranto, susiras darbą kokiame restorane... „Valkata romantikas...“ – provokuoju. „Padorus valkata“, – juokdamasis atsikerta Ali ir prisimena, kad planą įsikurti Prancūzijoje tada netyčia pakoregavo noras aplankyti draugus Vilniuje. Čia kaip tik triukšmingai buvo atidaryti „Vilniaus vartai“ – prabangių parduotuvių ir dar prabangesnių restoranų zona. Vienas iš prancūziškų restoranų – „Hediard“ kaip tik ieškojo darbuotojų. „Pasikalbėjau su direktore, sužavėjo mane jų vizija, planai, kaip darbuotojus siųs į mokymus ir komandiruotes Prancūzijoje, kaip suteiks galimybę bendrauti su geriausiais pasaulio šefais... Susigundžiau, likau, o tada prasidėjo krizė: lankytojų restorane nėra, planų siųsti darbuotojus į mokymus irgi nė ženklo neliko...“ – su liūdesiu prisimena tą laiką. Todėl ilgai nelaukdamas susikrovė daiktus ir metams išvažiavo į Nicą. Paskui – į Milaną, iš ten – vėl į Daniją ir galiausiai – atgal į Lietuvą.

Pakeisti žmonių mąstymą apie maistą

Su Alfu Ivanausku Ali teko dirbti „Vilniaus vartuose“. Su Martynu Praškevičiumi buvo pažįstami iš dar senesnių laikų. Vieną dieną visi trys susitiko ir ėmė regzti privačių vakarienių idėją. „Visame pasaulyje tai jau buvo labai populiaru, o Lietuvoje dar niekas nežinojo ir nedarė. Prisipirkome lėkščių, susiradome vietą, kur galėtume rengti tas vakarienes. Taip gimė „Virtuvės mitų griovėjų“ trijulė, – pasakoja Ali ir jau seniai nesistebi, kai žmonės klausia, kokius gi mitus jie griauna savo laidose ir knygose. – Mes nedarome eksperimentų su maistu, nebandome iš vieno kiaušinio pagaminti penkiasdešimt omletų. Tiesiog griauname mitą, jog virtuvė – vargas ir kančia. Tai – kūryba! Pavyzdžiui, kas gali uždrausti moliniame vazonėlyje ne gėles auginti, o įklojus kepimo popieriaus pagaminti įdomios formos užkepėlę?“ Ali neslepia, kad jiems gana sudėtinga maitintis įprastose kavinėse ar restoranuose: „Kartais taip norisi gauti paprastą skanų kepsnį... Arba kad į troškinį nebūtų pripilta grietinėlės ir kad ant visų patiekalų nebūtų užvaryta po saują krapų. Prisikapojo ryte ir beria visą dieną ant visko... Labai skanu nebent mano kolegos Martyno restorane „Stebuklai“. Bet tik todėl, kad jis ypač stengiasi. Turbūt nėra Lietuvoje nė vieno virtuvės šefo, kuris tiek galvotų ir kurtų virtuvėje, kiek Martynas. Pagarba jam.“

Būna, koks verslininkas užsimano restorano: pasamdo direktorių, virtuvės šefą, padavėjus ir tikisi gero uždarbio. Nė velnio – pats turi nuo ryto iki vakaro ten dirbti, jeigu nori sukurti gerą dalyką.

Kai trijulė susitinka kurti „Virtuvės mitų griovėjų“ receptų ir idėjų, atrodo, kad užverda tikras katilas. „Susipykstame. Labai dažnai susipykstame. Bet per kelerius metus jau nusigludino patys aštriausi kampai, vienas iš kito mimikos, kiekvieno garso ar nusuktų akių matome, kad kažkas ne taip. Jeigu bent vienam iš trijų kas nors nepatinka, ieškome kompromisų, bendro sprendimo, – sako Ali. – Gal todėl mūsų idėjos žmonėms ir patinka, turime nemažai vakarienių užsakymų. Kartais lietuviai stengiasi nustebinti svečius iš užsienio ir atsiveda vakarienės į mūsų studiją. Ne kartą teko važiuoti į užsienį gaminti: keliskart Maskvoje buvome, į Paryžių skridome...“

Kai nėra viduje drugelių, neįpūsi...

Kad jam klijuoja Lietuvos sekso simbolio titulą, Ali sako girdėjęs, bet niekada nelaikęs savęs ypatingu. „Taip, žinau, kad aš – kitoks, tamsus, kad atkreipiu į save dėmesį. Kažkas klausė, ar matome savo gyvenime kokių nors pokyčių nuo tada, kai tapome „Virtuvės mitų griovėjais“. Martynas sakė pastebėjęs, kad žmonės dažniau į jį atsisuka, pakalbina... O aš prie to pripratęs nuo vaikystės, į mane nuolat kas nors atsisuka pažiūrėti. Aš to dėmesio gaudavau su kaupu visais laikais.“

O merginas „kabinti“ išvaizda padeda? „Aš tikiuosi... – nusijuokia, bet akimirksniu surimtėja. – Prieš dvi savaites išsiskyrėme su labai faina mergina. Gyvenome kartu ilgą laiką, bet... Ko pritrūko? Aš meilės pritrūkau. Aš nusprendžiau skirtis. Bet patikėkite, kenčiu ne mažiau: žiauriai skauda, kai turi skaudinti žmogų, kuris tave myli. Nesu plevėsa, kuriam rūpi tik tūsai ir mergos: jeigu turiu savo žmogų, aš jį gerbiu, myliu ir jo neišduodu. Žinau, kad santykiai – sunkus darbas, reikia daug įdėti, kad jie gyvuotų. Dėl kito žmogaus reikia labai stengtis. Santykiuose aš – labai atsakingas, į šeimą žiūriu rimtai ir labai jos noriu, vaikų noriu. Bet šįkart tiesiog nebeliko jausmo... Gal ne tas žmogus šalia buvo... O kai meilės nėra, kai nėra viduje drugelių, neįpūsi gi jų. Žinau, kas yra ta meilė, ne kartą ją turėjau. Ir vis dar ieškau to jausmo. Vis dar tikiu, kad jį surasiu.“

Gražus, laisvas ir nepriklausomas Ali ilgai vienas nebus. „Taip, laisvas, bet labai daug dirbu, – atsidūsta. – Be to, nepriimu į feisbuką nepažįstamų merginų...“ Juokiasi pats kažkada svarstęs, jog pažintims beveik nėra laiko: „Gal sporto klube? Bet tik ne antradieniais ir ketvirtadieniais, nes tada su vyrais treniruotėje būnu. Rytais – sporto klubas, paskui susitinkame trise, pradedame kurti, galvoti. Tada važiuojame į parduotuvę, susiperkame produktus, skubame į studiją – gaminame ir fotografuojame. O kokią devintą ar dešimtą vakaro baigę darbus leisgyviai išsivažinėjame po namus...“ Sprendžiant iš šito tvarkaraščio, patogiausia vieta susipažinti su Ali būtų parduotuvė ar turgus. „Kodėl gi ne?.. – juokiasi. – Ir gatvėje aš labai mielai bendrauju. Kartais net automobilyje važiuodamas atsidarau langą ir pasikalbu su kitoje mašinoje sėdinčiu patinkančiu žmogumi. Nesu koks surūgėlis, kuris veja nuo savęs žmones.“

Nuosavas restoranas – tik senatvėje

Per pastaruosius kelerius metus nusistovėjęs Ali gyvenimo ritmas turėtų patvirtinti, kad su metais net paties užkietėjusio keliautojo aistra pamatyti nepažintas šalis – slopsta. Bet Ali purto galvą, kad ji niekur neišnyko. „Aš jau seniai kolegas kalbinau: gal kur nors varykime... Netikėtai pirmuoju mūsų projektu tapo Vietnamas – keliavome, gaminome ir kūrėme laidą. Taip užsidegėme šita idėja, kad turime suplanuotas bent keturias ar penkias keliones“, – neslepia džiaugsmo dėl dar vienos išsipildžiusios svajonės – kulinarinių kelionių nuotraukos suguls į naują kulinarinį žurnalą.

Žiauriai skauda, kai turi skaudinti žmogų, kuris tave myli.

Ali įsitikinęs, kad kulinarijoje viskas jau išrasta, naujų maisto derinių vargu ar besukursi, viskas išbandyta ir aprašyta. Todėl pagrindinis kūrybos baras – maisto pateikimas, patiekalo vizualumas. „Pavyzdžiui, ant marmuro lentelės tau patiekia iš pažiūros kažkokį akmenį. Atsikandi, o ten – bulvių košė. Vizualinės maisto apgaulės dabar pačios įdomiausios, – dėsto. – Dar šiais laikais labai aktualu rinktis tos vietovės, kurioje gyveni ir gamini, maisto produktus. Tarkime, lašišos ar tuno gali gauti bet kur, tačiau pavaišinti svečią lietuvišku unguriu, nėge ar patiekalu iš mūsų varškės – retenybė“.

Visiems įmanomiems eksperimentams virtuvėje drąsiai nusiteikęs Ali prisipažįsta nesvajojantis apie nuosavą restoraną. „Nenoriu įsikinkyti. Per daug darbo reikia įdėti, kad turėtum tikrai gerą vietą. Būna, koks verslininkas užsimano restorano: pasamdo direktorių, virtuvės šefą, padavėjus ir tikisi gero uždarbio. Nė velnio – pats turi nuo ryto iki vakaro ten dirbti, jeigu nori sukurti gerą dalyką. Tavo gyvenimas turi būti restoranas. Kai man bus šešiasdešimt metų, kai turėsiu šeimą ir suaugusių vaikų, tada turėti šeimos restoraną bus visai smagu. Kur nors už miesto, su nuosavu sodeliu, kur ryte išėjęs krapukų pasiskini, pats pagamini, vaikai, žmona padeda... – svajoja. – Bet kol kas man norisi keliauti, pramogauti, renginius daryti, su žmonėmis bendrauti... Turiu aš tų svajonių su kaupu, bet geriau nesakysiu garsiai. Kad tikrai išsipildytų...“