Alina Orlova pristato naują albumą: provokuojantis klausimas „veidrodėliui“ ir paslaptinga smegenų dalis

Alina, tavo pasaulėžiūrą per gyvenimą formavo labai skirtinga muzika: „The Chemical Brothers“, „The Prodigy“, „The Beatles“, taip pat – ir Šopenas, Bachas, „Franz Ferdinand“... O tavo pačios kuriamos dainos skamba namuose ar ausinėse per pasivaikščiojimus? Turi išnešioti savo muziką, susigyventi su ja?

Tiesa, daug visko klausau. Paauglystėje buvo daugiau roko, folko ir indie, vėliau pamėgau ir klasiką, atmosferinę, eksperimentinę muziką. O savo kūrinių tenka begalę kartų klausytis kūrybos procese – ir namie, ir bevaikštant mieste. Tai padeda išgryninti, pagauti dainos charakterį, iš šalies į ją pasižiūrėti. Tik paskui tas kūrinys atsibosta ir prireikia laiko, kol jis vėl maloniai man skamba. (Šypsosi.)

Esi koncertavusi su regioniniu Žemutinės Normandijos kameriniu orkestru, su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, pastaruoju metu koncertuoji su Adu Gecevičiumi ir Pauliumi Vašku – drauge su jais ir įrašei albumą. Į jo pristatymo koncertą dar pasikvietei kontrabosą, violončelių, fleitų… Ar visa tai – iš smalsumo pažvelgti į savo muziką vis kitu kampu, kitoj šviesoj, perrengti ją?

Tyčia lyg nesistengiau tos atlikimo įvairovės siekti, kažkaip natūraliai susiklosto, kad sutinku savo muzikiniame kelyje puikių muzikantų, gaunu pasiūlymų kur nors sudalyvauti. Galima sakyti, kad atsiduodu likimo srovei, o ji neša ten, kur tuo metu reikia. Šiuo metu turiu dvi pagrindines kryptis – kamerinę ir akustinę, kai groju kartu su violončelininku Tomu Ramančiūnu, ir platesnio skambesio, labiau eksperimentinę, kai grojame su Pauliumi ir Adu.

Koks tavo akimis yra naujasis albumas „Nakties atvirukai“?

Jame nemažai savirefleksijos ir mano muzikai būdingos introversijos. Skambesio prasme šis albumas – gana įvairus, gal net kiek eklektiškas. Daug poezijos, jautrumo garsui, paslapties ir atmosferikos. Visos dainos paremtos tikrais jausmais ir gyvais įrašais.

Vienoje albumo dainų – „Veidrodėli“ – klausi, kas pasauly vienišiausias, kas paliestas baisiai šiaušias. Ką atsako veidrodis?

Veidrodėlis, aišku, kreipia žvilgsnį į save. (Šypsosi.)

Tiek ši daina, tiek kūrinys „Iš Kur?“ turi ir šiek tiek retro skambesio, gražaus melancholiško valso, dream pop stilistikos. Kam pati jauti nostalgiją? Kokie asmeniniai išgyvenimai šias dainas prisikvietė?

Nostalgiją jaučiu visokiems nebūtiems dalykams – vietoms ir laikams, kuriuose neteko būti, gal net žmonėms, kurių neteko sutikti. Muzikoje apskritai daug ilgesio, šis jausmas yra vienas pagrindinių mano kūrybos impulsų. Dainose bandau kurti tokį lyg naują pasaulį, daug kas ateina nežinia iš kur, gal iš pasąmonės, iš jausmų ir gyvenimo pastebėjimų nuotrupų. Vienu žodžiu, poetizuoju viską.

Net amygdalą – migdolinę smegenų dalį, kuri atsakinga už baimę, stresą, nuolatinį aplinkos skenavimą. Galima poetizuoti ir anatomiją?

Daina „Amygdala“ paliečia šią labai mažą, paslaptingą mūsų smegenų dalį, susijusią su baimės ir emocijų apdorojimu. Tai – pasikartojantis ir meditatyvinis, atmosferinis kūrinys, jis perteikia pasiklydimą vidiniame neramių sapnų pasaulyje.

Komplimentus laimi ir daina „Kažkur Toli“...

Man ši daina – šiek tiek ironiška ir dekadentiška, pasakojanti ilgesio, troškimo ir nusivylimo istoriją apie utopinę šalį ir nepasiekiamą „kitą“. Joje, kaip ir visame naujame albume, dominuoja melancholiška nakties poezija, tačiau būtent į šį kūrinį su Pauliumi ir Adu įdėjome daugiausiai gyvasties ir ugnies.

Mėgsti romantizmo epochos rašytojo, spiritualisto Williamo Blake‘o poeziją. Ar naujausiame albume taip pat bus dainų jo eilėmis? Gal esi įsimylėjus ir kitus autorius?

Naujame albume visi tekstai mano rašyti. O šiaip, kai pačiai nesirašo, tikrai labai dažnai naudoju mėgstamų poetų kūrybą: be Williamo Blake'o, turiu kūrinių Henriko Radausko, Antano Miškinio, Rimo Buroko, Tennessee Williams eilėmis. Kitų kūrėjų tekstai dainoms suteikia savitą pojūtį, ritmiką.

Balandžio 25 d. naująjį albumą pristatysi nacionaliniame dramos teatre. Tavo muzika neretai pavadinama kinematografine, ji yra skambėjusi kine, esi stačiusi tiltus tarp savosios muzikos ir J. Jarmuscho filmų. O teatras? Ką jauti būdama teatro scenoje ar salėje?

Nedaug esu susijusi su teatru. Man jis – toks tolimas, paslaptingas ir žavintis, lyg kokia stebuklinga magijos skrynelė ar burtininko kepurė. Teatro scena turi tokio egzistencinio vyksmo jausmo.

Koks visų laikų mėgstamiausias spektaklis?

Pirmas, kurį mačiau, dar mokyklos laikais. Buvo tai Visagine, kai Valentinas Masalskis atvežė savo monospektaklį „Kontrabosas” pagal Patriko Suskindo pjesę.

Ar albumo pristatymą lydės teatro fantomai, atsiras tam tikros dekoracijos, skirtingos nuotaikos veiksmai? Kokia tavo vizija?

Norisi sukurti ypatingą veiksmą, lyg muzikinį sapną-spektaklį, pažaisti įvairiais scenos elementais. Prisijungs kiti muzikantai. Norisi žaismo ir pasakos. Tikiu, kad bus gražu.