Allenas Jonesas – menininkas, kuriam užteko trijų kūrinių, kad būtų garsus 50 metų
Viena vertus, jam galima pavydėti. Užteko vos trijų kūrinių, kad jo vardą pasigautų spauda ir nepaleistų 50 metų. Kita vertus, spauda juk nelepina dėmesiu šiaip sau, jai reikia skandalų. Mūsų herojaus sukelta pasipiktinimo banga dar ir dabar gali būti matuojama devyniais balais. Tačiau triukšmas, paprastai padedantis menininkams, jam kainavo daug nervų ir tylos metų.
Susipažinkite: Allenas Jonesas (g. 1937 m.). Mielas senukas, kadaise išspirtas iš Karališkojo meno koledžo už per daug laisvas pažiūras, o prieš ketvertą metų pagarbiai sutiktas Karališkojoje meno akademijoje. Prireikė pusės amžiaus, kad tėvynainiai pripažintų talentą, pasaulyje seniai vadinamą britų popdailės pradininku. Visą tą laiką Jonesas buvo garbinamas Europoje, Amerikoje ir net Kinijoje, jo kūrinius pirko stambiausi pasaulio muziejai, o kolekcininkai aukcionuose mokėdavo septynženkles sumas.
Šiaušėsi tik gimtoji Anglija. Sunku patikėti, bet Joneso vardo nerasime jokiame anksčiau leistame britų moderniojo meno albume. Ir dar neseniai vienos didžiausių Londono galerijų savininkė atsisakė priimti jo parodą, motyvuodama tuo, kad nenori problemų, nors ta pati retrospektyva Vokietijoje viršijo lankomumo rekordus. Aišku, kyla įtarimas, kad anglai, turintys daug ekstremalių kūrėjų, baidėsi ne meno. Ką tokio padarė Jonesas, kad visam gyvenimui pateko į juoduosius sąrašus?
Jo prakeiksmu tapo trys 1969 m. sukurti baldai. Krėslas, staliukas ir skrybėlių kabykla – nelabai panašūs į tuos, kuriuos galima apibūdinti įprastais „stovo“, „kojelių“, „atramos“ ar „stalviršio“ terminais. Tie daiktai buvo natūralaus ūgio moterų skulptūros; negana to, aprengtos taip, kaip vilki sadomazochizmo mėgėjos. Idėja lyg ir neturėjo priblokšti meno ekspertų: dar 1947 m. Salvadoras Dali fotografavosi sėdėdamas prie stalą vaizduojančios moters. Bet Jonesui tiesiog nepasisekė. Vyras neapskaičiavo, kad jo provokuojantys baldai atsiras drauge su antrąja feminizmo banga.
Viskas buvo techniškai nepriekaištinga ir meniška – dėl to Joneso negraužė sąžinė. Moterų figūras (iš stiklo pluošto) gamino solidi kompanija, aprūpinanti manekenais prestižinių parduotuvių vitrinas, ir menininkui tai kainavo pusantro tūkstančio svarų sterlingų už vieną „damą“. Odinius daiktus irgi siuvo ta pati firma; tiesa, jų buvo nedaug – tik aulinukai ir kelnaitės. Bet šį kartą kokybė nieko nejaudino. Britės pašiurpo nuo minties, kad menininkas jas vertina kaip haremo šeichas: neva moteris turi džiuginti akį ir būti naudojama, negana to – tarnauti kaip namų apyvokos daiktas, ant kurio vyras gali užmesti skrybėlę ar padėti alaus bokalą.
1970 m., pirmą kartą parodžius skulptūrinius baldus, moterys rengė piketus, gviešėsi nulinčiuoti Jonesą. 1978 m. jo parodoje Moderniojo meno institute skandalingi eksponatai jau nebuvo rodomi, bet vis tiek kilo riaušės, buvo mėtomos dūminės bombos ir skleidžiama smarvė, kad neliktų žiūrovų. Paskui Jonesas neapdairiai surengė parodą per Tarptautinę moters dieną, ir viena emancipuota dama sudraskė kėdės-manekenės veidą; jį vėliau teko restauruoti. 1986 m., kai kėdė buvo parduodama aukcione, kažkokia feministė šliūkštelėjo ant jos sieros rūgšties. Menininko garbei buvo kuriamos siaubo pasakaitės, o moterų žurnalai demonstravo erudiciją ir rašė, kad jis bijo silpnosios lyties atstovių, nes turi „kastracijos kompleksą“.
Aistras dar pakurstė Stanley Kubrickas. Garsusis režisierius žavėjosi Joneso skulptūromis ir net paprašė menininko sukurti panašių „erotinių“ staliukų jo filmui „Prisukamas apelsinas“ (1971 m.). Jonesas nepasididžiavo: septynis mėnesius gilinosi į scenarijų ir kūrė, atvilko režisieriui kalną eskizų. Kubrickas juos ištyrinėjo, neslėpė pasitenkinimo, bet baisiai nustebo, kai dailininkas prakalbo apie honorarą: „Už ką turėčiau tau mokėti? Aš – garsus filmų režisierius. Ir tavo darbą pamatys visas pasaulis, sužinos tavo vardą.“ Tačiau Joneso nesugundė šviesi perspektyva – jis susišlavė eskizus ir užtrenkė duris. O paskui gavo smūgį žemiau juostos: klastingas Kubrickas rado sukalbamą meistrą ir liepė jam padaryti „tai, ką daro Jonesas“, tik – be odų, kad moterys būtų nuogos. Šiuokart rezultatas buvo išties šokiruojantis, o Kubricką kritikai išvadino „pornografinių“ filmų autoriumi. Bet kažkodėl kaltas vėl liko Jonesas.
Iš tiesų jo padėtis buvo ne dramatiška, o tragikomiška. Allenui visą laiką teko teisintis, kodėl taip išniekino moteris, bet lazda turėjo ir kitą galą. Tuos baldus iš jo pirko milijonierius Gunteris Sachas, Romanas Polanskis, Eltonas Johnas, o mažiau žinomi piliečiai aukcionuose jo kėdžių kainas keldavo iki trijų milijonų svarų sterlingų. Dar visai neseniai Joneso krėsle nusifotografavusi Darja Žukova, meniška siela ir rusų oligarcho Romano Abramovičiaus žmona, sukėlė naują diskusijų audrą. Ir menininkas vėl turėjo aiškintis, kad nenorėjo nieko įskaudinti...
Kadaise mažas berniukas Allenas vartė komiksų knygeles ir vienoje jų pamatė juokingą piešinį: moteris vaizdavo stalą. Užaugęs ir tapęs menininku, jis staiga prisiminė tą detalę ir nutarė, kad būtų visai įdomu, jei toks baldas įgautų 3D formatą. Fetišistiniai drabužiai ir nemenkos krūtys atsirado lyg ir savaime. Juk septintasis dešimtmetis nelabai varžė laisvę – merginos svaigo nuo mini sijonų, vyko seksualinė revoliucija, prasidėjo filmai apie Džeimsą Bondą ir jo emancipuotas draugužes. Pats Jonesas irgi gyveno kaip normalus to meto vyrukas: dievino pusnuogę Brigitte Bardot, kolekcionavo „Playboy“ ir fetišistinius žurnalus. O jo jauna žmona Janet, gražesnė už visus supermodelius, drauge sudėtus, mielai fotografavosi žurnalams apsitempusi katės kombinezoną su nuogu užpakaliuku, kad būtų panaši į vyro baldą. Čelsio rajone ir meno terpėje tai nieko nestebino. Jonesas turėjo didžiulę palaikymo komandą ir net britų meno pažiba Davidas Hockney anuomet buvo jo mirtinas draugas.
Viskas pasikeitė, kai Joneso moralė parūpo feministėms. Beje, atsirado skeptikų, kurie įžvelgė giliai pakastą dailininko klastą išjudinti būtent šį avilį, kad įniršusios moterys padarytų jam reklamą. Tačiau daug dešimtmečių trunkantis feminisčių spaudimas pavertė menininką kone paranoiku: nesunku įsivaizduoti, kad naktimis jis nemiega, nes galvoja, kaip dar pateisinti savo kūrybos vaisius. Ir kaskart spaudai siūlo naują versiją. Tad dabar Jonesas tapo melagiu, o jo idėjos apie nelemtus baldus varijuoja nuo daugmaž įtikinamų atviravimų iki kliedesio. Pastarojo neminėsime. Pakaks to, kuo galima patikėti. Pirma, tuo metu, kai visi ėjo iš proto dėl niekam nesuprantamo abstraktaus meno, jis susidomėjo hiperrealistine moters figūra. Antra, tikėjo, kad ta figūra yra tik graži forma, tinkama tapybai, skulptūrai ar praktiškam daiktui – ne vien rimtam, bet ir ironiškam. Trečia, jis mąstė kaip tikras menininkas: žinojo, kad normaliam žmogui fetišistinis, agresyvus pasaulis atrodo pavojingas, nesuvokiamas, bet ir traukia kaip „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“...
Jei tie baldai būtų sunaikinę Jonesą, rašytume jam nekrologą. Bet vyras niekada nebadavo ir ramiai vaikštinėjo po Londoną. Jo šeima irgi nesiskundė. Gražuolė Janet ne tik pozavo žurnalams, bet ir pagimdė vyrui dukras dvynukes, o šios dailininko studijoje turėjo savo atskirą aukštą ir niekada nejautė vienatvės. Kai tėvelis vedė antrą kartą, mergaitės jau buvo paaugusios. Naujoji Joneso žmona, dizainerė Deirdre Morrow, irgi nesuprato, kodėl jos mylimasis vadinamas seksistu: nuoširdžiai pritarė visoms jo mintims ir net sutrikdavo, kai kas nors klausdavo, ar vyras jos nežemina? Deirdre rengiami itin vaišingi baliai garsėjo visame Londone, kaip ir jos sutuoktinio akvarele surašyti meniu, kurie vėliau buvo saugomi ir branginami it bažnytinės relikvijos.
Sunku patikėti, kad Jonesas, viską metęs, kūrė vakarienės meniu. Ir neverta gilintis, koks jis buvo anapus savo „demoniškos“ reputacijos. Nes menininko kasdienybė labai jau skiriasi nuo jo legendos. Visai neįdomu žinoti, kad Jonesas, vaikystėje kentęs nuo astmos, visą gyvenimą liguistai rūpinasi savo namų švara, kad jis daug dirba ir miega vos penketą valandų, o vakarus leidžia Operos teatre. Šios žinios kiek keičia menamą Joneso portretą, bet ar to reikia? Tie, kas jo nekenčia, ir toliau nekęs. O šalininkai nepamirš, kad Jonesas neapsiriboja trimis baldais. Jis – puikus tapytojas, grafikas, scenografas, dirbo televizijoje, teatre, kine, kūrė „Pirelli“ kalendorių; galiausiai tapo jaunųjų britų menininkų dievaičiu.