Alpinistas S. Damulevičius po ekstremalaus kopimo Pakistane: „Visada nusiteikiu blogiausiam“

Prieš savaitę sugrįžęs į Lietuvą verslo konsultantas, alpinistas Saulius Damulevičius (37) vis dar jaučia vos tragedija nesibaigusio įvykio padarinius – serga plaučių uždegimu, nejaučia rankų bei kojų pirštų galų. Nors krisdamas vyras patyrė galvos bei krūtinės ląstos sumušimus, rimtesnių sužalojimų išvengė.

Šiandien Saulius jau šypsodamasis dalijasi patirtimi kopiant į 13-tą pagal aukštį pasaulyje kalną ir neslepia, kad ateityje jo laukia dar ne viena viršūnė.

Alpinizmas – viena pavojingiausių ir ekstremaliausių sporto šakų. Kada kopimas į kalno viršūnę sužavėjo taip, kad kaskart rizikuoti savo gyvybe tapo jūsų gyvenimo dalimi?

Mano tėvai buvo kalnų turistai, todėl dažnai mane pasiimdavo slidinėti. Kai man buvo 12 metų, slidinėjimas tapo nebeįdomus: pradėjau žvalgytis į kalnus.  Pirmąją mano „vaikiška“ viršūne tapo Snežkos kalno viršūnė, po kurios pradėjau domėtis kalnais, įvairiomis technikomis, skaičiau alpinizmo knygas. Augant Tatrų kalnus pakeitė Alpės, universitete pradėjau savarankiškai treniruotis, o 2004 metais įkopęs į Monblano viršūnę (4810 m) užsikrėčiau ir nebegalėjau sustoti. Nuo to laiko kasmet į kalnus vykdavau po keletą kartų.

Alpinizmas mane sužavėjo nesibaigiančiu tobulėjimu. Pasiekęs savo tikslą ir užlipdamas ant viršūnės matai jūrą kitų viršūnių ir tada supranti, kad tai yra nesibaigiantis iššūkių kelias.

O kaip tinkamai pasiruošti kalno iššūkiams?

Alpinizmas turi nemažai kategorijų, todėl kiekvienam kopimui reikalingas skirtingas pasiruošimas. Šiuo metu domiuosi aukštuminiu alpinizmu, o tam tikra prasme tai yra tarsi maratono bėgimas. Šiais metais bėgimo ir jėgos treniruotes papildžiau įdomia rutina. Į kuprinę prisikraudavau 15 litrų butelių vandens ir pirmyn-atgal laiptais laipiodavau dvidešimties aukštų pastate. Taip formavosi raumenys, kurie daugiausiai dirba aukštuminio alpinizmo metu.

Prie viso to, reikalingas ir techninis pasirengimas: tinkamas inventorius, darbas su virvėmis, gelbėjimo operacijos ir kt.

Ne ką mažiau svarbus ir psichologinis pasiruošimas. Reikia pamilti kalną, į kurį ruošiesi kopti. Per treniruotes galvodavau apie Gašerbrumą II ir ekspedicijos maršrutą. Nebandydavau savęs įsivaizduoti viršūnėje su vėliava rankoje, o kaip tik ruošdavausi galimoms sunkioms situacijoms. Labiausiai ruošiausi paskutinei kopimo parai iki viršūnės, per kurią įvyksta tai, kam buvo ruošiamasi. Tai sunkiausia, daugiausia jėgų ir pastangų reikalaujanti diena visoje ekspedicijoje.

Manau, kad kopiant svarbiausia neperdegti. Yra labai pavojingas dalykas, vadinamas „viršūnės karštine“, kai galvoji tik apie ją. O iš tiesų viršūnė yra tik pusiaukelė, po kurios laukia ilgas ir sunkus kelias žemyn.

Kalbant apie viršūnę. Koks jausmas ant jos žengti, kai taip ilgai tam ruošetės, treniravotės, kopėte?

Tiesą sakant, pačioje viršūnėje nieko nėra. Vėjas, sniegas ir debesys, pro kuriuos dažnai nieko nepamatysi, nebent savo siekius ir tikslus, kuriuos čia atsinešei. Todėl man viršūnė – svajonių aukuras. 

Leidžiantis žemyn Gašerbrumo II kalnu patyrėte pavojingą incidentą. Papasakokite apie kelionę į šio kalno viršūnę. Ar tai buvo viena sudėtingiausių jūsų ekspedicijų?

Kiekvienas kalnas turi savo įkopimo laiką, todėl Gašerbrumo II kalną kartu su partnere iš Latvijos pasirinkome pagal sezoniškumą. Taip jau sutapo, kad šis kalnas yra Pakistane, o po 2013-tais metais patirto teroristinio išpuolio bazinėje stovykloje buvo šiek tiek sunkiau į šią šalį sugrįžti.

Pats kalnas taip pat gana sudėtingas, kadangi kopiama mirties zonoje. Ši zona paprastai yra įvardijama pasiekus 8 kilometrų aukštį, tačiau jau būnant 6-7 kilometre organizmas sutrinka: miegodamas nepasiilsi, valgydamas negauni energijos, tik silpsti. Tokiame aukštyje praleidome penkias paras. Net gerai aklimatizavusiam žmogui tai yra didžiulis išbandymas.

Nuo bazinės iki pirmosios stovyklos teko eiti ledynu, kuris per 6 ekspedicijos savaites nuolat keitėsi, plyšiai plėtėsi, o sniego tiltai, per kuriuos turėjome eiti, krito žemyn. Kalno ketera užkopėme iki antrosios ir trečiosios stovyklos, nuo kurios paprastai „šturmuojama" viršūnė. Ją pasiekėme tik iš antro bandymo, sugaišdami 18 valandų. Kopėme be papildomo deguonies, be jokių vietinių gidų ar nešikų. Taigi ant kalno buvome tik dviese, kadangi kiti du rumunai, su kuriais pradėjome kopimą, 7700 m aukštyje nusprendė leistis žemyn. Toliau pėdas teko minti man vienam, o tokiame aukštyje tai yra itin varginantis darbas.

Leidžiantis partnerė Natalija įkrito į plyšį, todėl gerokai užtrukome, kol ją ištraukėme, o jau nuo ketvirtos stovyklos leidomės ankstesnių ekspedicijų paliktomis senomis virvėmis. Maždaug 7200 metrų aukštyje pajutau, kad virvė trūko ir kūlversčiais kritau šlaitu žemyn. Kadangi gavau didelę adrenalino dozę, iškart suveikė visos gynybinės reakcijos ir nuvargęs organizmas staigiai mobilizavosi. Suvokiau, kad turiu už kažko užsikabinti ir jau antro ar trečio kūlio metu griebiau už pasitaikiusios uolos. Taip pavyko sustabdyti kritimą ir išvengti skaudesnių pasekmių.

Ar sužeidimai netrukdė toliau leistis žemyn?

Patikrinau, ar niekas nelūžo ir ar nekraujuoju, tačiau jaučiau, kad susitrenkiau krūtinę ir galvą. Toliau kelionę tęsiau su savisauga ir ledkirčiu. Leisdamasis sutikau moterį, kuri man pasirodė lyg kinietė ar korietė. Rusiškai ir angliškai bandžiau paaiškinti jai, kad virvės pavojingos ir siūliau leistis žemyn. Kadangi nesupratau, ką ji man atsakė, apėjau ją ir keliavau toliau. Pasiekęs stovyklą, kurioje laukė rumunai su arbata, paklausiau, kada sugrįžo Natalija, o jie, pakėlę pirštus į kalną, parodė, kad kolegė vis dar leidžiasi kalnu žemyn.

Tuomet supratau, kad sutikta moteris buvo ne korietė ar kinietė, o mano kolegė, tačiau dėl to, kad buvo naktis, jos neatpažinau. Po kritimo buvau įsitikinęs, kad ji jau apačioje ir sutikta moteris negali būti Natalija, tačiau dėl išsiskyrusio adrenalino kiekio judėjau greičiau ir ją pralenkiau.

Grįžęs į bazinę stovyklą pajutau, kad dar savaitę laiko negaliu paeiti, todėl priėmėme sprendimą keliauti į ligoninę. Kariuomenės sraigtasparnis išgabeno mane į Skardu karinę ligoninę, kurioje man diagnozavo plaučių uždegimą ir pritaikė atitinkamą gydymą.

Visgi, šiandien džiaugiamės laiminga pabaiga ir tuo, kad galime su jumis bendrauti. Kaip manote, ar būtent šaltas protas išgelbėjo jus nuo baisios tragedijos?

Aš visada tikiuosi, kad ekspedicijoje kažkas bus blogai – tai man padeda neatsipalaiduoti. Turiu numatyti pačius blogiausius scenarijus ir dar namuose apsispręsti, kokius sprendimus priimsiu būdamas ant kalno. Esant tokiame dideliame aukštyje smegenys negauna pakankamai deguonies, todėl vien sprendimas pasikeisti pirštines gali trukti valandą, o nuspręsti eiti aukštyn ar nutraukti kopimą trunka dar ilgiau. Todėl svarbiausius sprendimus, atsižvelgiant į įvairius scenarijus ir savo vertybes, reikia priimti dar ruošiantis kopimui.

Būnant tokiame aukštyje atsiranda aiškumas. Nuolatos juntamas pavojaus šešėlis priverčia daryti teisingus sprendimus, o darant tuos sprendimus su kiekvienu įkvėpimu jauti gyvenimą. Grįžus į kasdieninius darbus atsipalaiduoji ir nejauti to paties, atrodo, kad gyvensi dar šimtą metų, kai tuo tarpu kalnuose turi minimalų laiką, kurio metu turi veikti.

Ar horizonte jau nusimato naujos viršūnės? Galbūt po tokios patirties kurį laiką neplanuojate grįžti į kalnus?

Būnant kalnuose ir bendraujant su kitais alpinistais, kurie tuo gyvena, norisi tęsti šią veiklą ir įgyvendinti savo tikslus. Man įdomu tai, kas dar nebuvo padaryta ir atrasta. Į keletą vienų aukščiausių pasaulio viršūnių lietuvių alpinistai dar nėra bandę įkopti. Tai mane ir žavi, tad kitąmet planuoju dar vieną ekspediciją. Norisi įgyvendinti likusias svajones ir naujus tikslus!