Altininkas Rolandas Romoslauskas: „Jei neįsimylėsi kūrinio, negalėsi jo pagroti“

Balandžio 5 d. Vilniaus kongresų rūmuose kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, ir kolega, orkestro koncertmeisteriu smuikininku Zbignievu Levickiu koncerte „Kelionė stygomis“ R. Romoslauskas minės savo 60-ąjį jubiliejų bei 35-erių metų kūrybinės veiklos sukaktį.

Rolandai, kaip altas atsirado Jūsų gyvenime? Kokia buvo Jūsų muzikinio kelio pradžia?

Pradžia buvo panaši, kaip ir visų – mama nuvedė į muzikos mokyklą Klaipėdoje. Iš pradžių, atrodė, nebuvo nieko rimto – smuiku groti vengdavau, norėjosi ir su vaikais pažaisti, ir kieme palakstyti. Vėliau, kokioje šeštoje klasėje, įvyko lūžis – pradėjau daugiau dirbti, užsiiminėti. Taip susiklostė, kad tuo metu po muzikos mokyklas važinėjo M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogas Tadas Šernas. Jis man pasiūlė važiuoti tęsti mokslų į Vilnių. Išvažiavau – aštuntą klasę pradėjau jau M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Iš karto kilo kalba, kad pagal rankas ir kitus duomenis man būtų geriau groti altu. 

Juo labiau, kad labai trūko altininkų. Taip mano gyvenime atsirado altas, nors tada smuiko buvo labai gaila – žinojau, kad yra daug tokių kūrinių, kurių aš negalėsiu pagroti, nes alto repertuaras yra žymiai siauresnis. Altas taip pat vaidina kur kas mažesnį solinį vaidmenį visoje muzikinėje medžiagoje – tiek simfoninio orkestro, tiek kamerinės ar solinės muzikos repertuare. Žinoma, vėliau galima kurti mitus, kad aš gimiau altininku ir kad man beprotiškai patinka ta tesitūra, bet vis tiek visi nori tokių kūrinių, kokius turi smuikas arba fleita. Tarp muzikantų yra net toks juokas, kad altininkai – tai smuikininkai su tamsia praeitim.

Iš tiesų – juk klausytojams labiau įprasta matyti smuiką ar violončelę kaip solinį instrumentą...

Per visą muzikos istoriją altas buvo šešėlyje – šiam instrumentui parašyta labai nedaug kūrinių, kurie išbaigti formos prasme ir turi didelį meninį užtaisą. Altu negali atlikti ypatingų pasažų, kad padarytum įspūdį publikai, – turi labai koncentruotomis priemonėmis, labai lakoniškai viską išreikšti. Tik XX–XXI a. į altą pradėta žvelgti kaip į solinį instrumentą su didelėmis tembrinėmis galimybėmis, nes jis turi tokių spalvinių savybių, kurios labai tinkamos filosofinei, kosminei raiškai.

Per savo daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią karjerą daug dėmesio skyrėte lietuvių kompozitorių muzikai. Kodėl Jums tai yra svarbu?

Aš tiesiog ieškau, kas yra įdomu. Muzikanto profesija nėra racionali ar tokia, kur uždarai įstaigos duris, ir tavo darbas baigiasi – tu visą laiką galvoji apie muziką. Manau, man jau pavyko įgyvendinti dalį savo misijos ir praplėsti altinį repertuarą – mano iniciatyva atsirado du koncertai altui ir orkestrui. Pirmasis Zitos Bružaitės parašytas prieš penkerius metus, antrasis – Giedriaus Kuprevičiaus, kurio premjera įvyks balandžio 5 d. Vilniaus kongresų rūmuose. Abu kūriniai koncertiniai, todėl tikiu, kad ateityje atlikėjai juos gros dar ne kartą.

Kai provokuoji, kad kūrinys atsirastų, visada jautiesi kaip misionierius, žengdamas į naują žemę, nes niekada nežinai, koks bus rezultatas. Žinoma, kreipiesi į konkretų kompozitorių, žinodamas, kokią muziką tas autorius rašo, norėdamas būtent to talento ir asmenybės. Bet kas gausis, tu nežinai. Čia prasideda bendradarbiavimas ir kūrybinė kelionė. Tai iš tiesų labai jaudinantis procesas – tu susitinki su asmenybe, kūrėju, su visa jo gyvenimo filosofija, požiūriu. Tas procesas yra tarsi savotiškas meilės romanas: atsiranda kūrinys, ir jeigu tu jo neįsimylėsi, negalėsi pagroti. Paskui įvyksta koncertas ir pasidaro truputį gaila – romanas baigėsi. Iki kito karto...

Balandžio 5 d. Vilniaus kongresų rūmuose kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksite G. Kuprevičiaus koncerto altui ir orkestrui „Trys mano būsenos“ pasaulinę premjerą. Kaip įvyko romanas su šiuo kūriniu?

G. Kuprevičius yra labai įdomi, plataus spektro asmenybė – su „Vilniaus arsenalu“ esame groję nemažai jo kūrinių. Man visada patiko autoriai, kurie valdo ne tik rimtą žanrą, bet ir lengvą, sugeba būti ir ten, ir ten – tai labai sunku. Kai prieš porą metų planavome šį koncertą, iškart pagalvojau apie maestro Giedrių ir jam paskambinau. Jis mielai sutiko, paskui labai greitai gimė kūrinio partitūra. Kai paklausiau, kaip taip greitai, G. Kuprevičius atsakė: „Tu žinai, aš parašau labai greitai, bet užtat ilgai viduje nešiojuosi.“

Apie ką šis kūrinys?

Mano manymu, jame yra daug paties autoriaus požiūrio į gyvenimą – partitūroje tarsi pavaizduotas visas žmogaus gyvenimo kelias. Pirmojoje dalyje žmogus ieško savęs. Joje panaudota įvairių kūrinių citatų – ir R. Wagneris, ir G. Puccini, ir „Kregždutės“. Jis ir čia puola, ir čia, bando ir tą pamėgdžiot, ir aną – ši dalis vadinasi „Klajonės“. Antra dalis – „Nerimas“. Muzikoje atsiranda daugiau destrukcinių elementų, vyksta nebe mėgdžiojimas, o rimtesni ieškojimai. Trečia dalis – „Ramybė“. Man atrodo, kad ji apie tą laikotarpį, kai žmogus jau viską surado, viską praėjo ir viską žino, o šalia matosi horizontas – kūrinio pabaigoje kontrabosų partijoje girdėti tarsi sulėtinti širdies dūžiai. Įdomu tai, kad pirmos dvi dalys trunka tiek, kiek visa trečia dalis, tai lyg savotiškas žmogaus pasiruošimo gyvenimui ir brandos santykis. Filosofine prasme kūrinys aprėpia labai daug, tačiau labai koncentruotai – kartais atrodo, tik spėk viską sugauti.

Iš muzikinės pusės, rašydamas altui kompozitorius susiduria su didelėmis problemomis – vidurinis registras iš gamtos nėra stiprus, o laikmetis toks, kad norisi ir didesnės orkestro sudėties, ir aštresnės harmonijos, ir spalvų, ir varinių pučiamųjų, ir mušamųjų... Viską taip sukomponuoti, kad altas neprapultų, reikalauja daug išmanymo ir meistriškumo.

Koncerte su Z. Levickiu taip pat atliksite Maxo Brucho dvigubą koncertą smuikui ir altui.

Taip, šiame koncerte maestro G. Kuprevičiaus kūrinys skambės tarp dviejų laiko patikrintų meistrų – M. Brucho ir F. Mendelssohno. Taigi autoriui yra keliami žymiai didesni reikalavimai nei, tarkim, rašant šiuolaikinės muzikos festivaliui. Labai džiaugiuosi, kad M. Brucho dvigubą koncertą kartu sutiko pagroti ilgametis orkestro koncertmeisteris ir puikus muzikantas Z. Levickis. Mano manymu, tai vienas iš dviejų stipriausių alto repertuaro kūrinių – šalia W. A. Mozarto „Concertante“ smuikui ir altui. Jame labai gražiai panaudotas instrumentas, puiki kūrinio forma, muzika tiesiog liejasi. Antroje koncerto dalyje orkestras atliks F. Mendelssonho Ketvirtąją „Itališkąją“ simfoniją – tai taip pat vienas ryškiausių klasikinio repertuaro kūrinių. Tad programa išties pavasarinė – pradžioje pagalvosim apie gyvenimą, o po to skambės tiesiog maloni, graži muzika.

Kokia Jūsų asmeninė „kelionė stygomis“? Kokie momentai kūryboje labiausiai žavi? Kas sunkiausia?

Yra labai daug pjūvių muzikanto gyvenime. Po studijų Maskvos konservatorijoje grįžau į Vilnių ir pradėjau dirbti simfoniniame orkestre. Konservatorijoje pedagogas dirba su instrumentalistu kaip su solistu – moko pagroti soliškiau, ryškiau, visą laiką viduje puoselėja kūrybiškumo, solinio grojimo ugnelę. O paskui, kai baigiasi studijos, prasideda realybė. Pirmas dalykas – reikia kažkur dirbti, antras – solinei karjerai reikalingi nepaprastai dideli gabumai ir pasišventimas. Mano gyvenimo kelias susiklostė taip, kad jau 25-erius metus esu Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro altų grupės koncertmeisteris, ir šalia to su „Vilniaus arsenalu“ atlieku labai daug kamerinės muzikos, kurioje yra galimybė pasireikšti kūrybiškumui ir individualybei. Simfoninė muzika žavi truputį kitu aspektu – nors ten esi didelio mechanizmo sraigtelis, įdomus ir talentingas dirigentas tą mechanizmą apkabina savo energetika, ir tada įvyksta stebuklingi, nepakartojami procesai. Aišku, jie nenutinka kas dieną, bet būna, kai tu supranti, kad kažkas įvyko. Ir tai niekada nepasikartos, kiekvieną kartą bus vis kitaip.

Gaila, kad simfoninio orkestro muzikanto profesija vis dar nesulaukia deramo dėmesio mūsų visuomenėje. Vakarų Europoje ar JAV gero orkestro muzikantas yra prestižinė specialybė, reikalaujanti labai aukšto meistriškumo atlikėjo. Praėjo beveik keturi dešimtmečiai nuo mano studijų pabaigos, o profesijos prestižo ar apmokėjimo prasme niekas nepasikeitė. Lygiai taip pat ir su kultūros politika – vis dar nėra deramo dėmesio kultūrai, jos puoselėjimui. Vien tik pasižiūrėjus, kad per tuos beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų Lietuvoje mes neturime normalios koncertų salės, kai visi kaimynai jas pasistatė, labai daug ką pasako. Labai skaudu, kad nesikeičia požiūris, ir matomai, greitai nesikeis. Procesai užtrunka – mes gyvename tiesiog per trumpai.