Alytaus meras Nerijus Cesiulis. Šeimos išbandymas ugnimi
Sako, žmogus išbandomas pinigais ir valdžia. „Dabar žinau, kad ir ugnimi“, – sako Alytaus meras Nerijus Cesiulis (38), apie kurį per dešimt padangų perdirbimo įmonėje kilusio gaisro dienų išgirdo visa šalis. Užuot saugiai sekęs įvykius iš savo kabineto, jis rizikavo gyvybe kartu su stichiją bandančiais pažaboti vyrais.
Šiandien meras jau nė pats neprisimena, kaip susirasdavo tam tikrus kontaktinius duomenis. „Skambinu kariuomenei, prašau padėti evakuoti senolius, nes jie nejuda, prijungtos lašelinės. Man sako: „Mere, rašto reikia.“ Sakau, jei per pusvalandį nepradedam evakuacijos, teks išvežti lavonus – raštai vėliau.“
Tokiais savo veiksmais, dar viešumu meras išerzino armiją valdininkų. „Kai krinta stogas, nuo karščio plytos iššauna iš sienų ir žmonės rizikuoja gyvybe, imiesi to, ką gali padaryti čia ir dabar, – ir priduria: – Nenoriu, kad mano vaikams būtų gėda dėl tėčio.“
O koks momentas savo grožiu itin palietė? „Du ypatingi epizodai, – sako meras. – Viena moteris atvežė lašinukų, papjaustė svogūnų, juodos duonos ir sako: „Daugiau, vyrai, neturiu nieko.“ O kitas – kai mokinukas paaukojo vieną eurą. Galvojau, na ir šaunu, juk ugniagesiams reikalingas kiekvienas centas. Paskui sužinojau, kad tas vaikas tiek teturėjo, – atsisėdau ant žemės, akis peršti, gerklę graužia ne tik nuo dūmų... Tokie momentai verti filmų.“
Po kelių gaisro dienų meras jau nebekeisdavo stichijos dvoku prasmirdusio kostiumo – tik marškinius. Ir toks sėsdavo prie tų garbių iš Vilniaus atvažiavusių ponų, kad jie nors kiek suprastų, ką vyrai išgyvena gaisre. „Gražioje švarioje salėje kalbėtis apie gaisrą yra paprasta. O aš mačiau vyrus, krintančius kaip lapus nuo išsekimo. Jų batuose nuo karščio užvirdavo vanduo.“
Dešimt dienų gaisre paliko padarinių. „Visi vyrai, kurie dirbo ar buvo šalia, – nė vienas nepasiilgino gyvenimo“, – liūdnai konstatuoja.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: