Spalio viduryje kilus vienam didžiausių gaisrų Lietuvoje, po jo sekusios 10 parų buvo sunkiausios gyvenime ne tik Alytaus merui Nerijui Cesiuliui, bet ir visai jo šeimai. „Ir burbėjau, ir pykau, bet supratau, kad vyro tikrai neperkalbėsiu“, – šį pirmadienio vakarą LNK laidoje prisipažįsta politiko žmona Aurelija Cesiulienė.
Per visas 10 gaisro gesinimo parų Alytaus mero Nerijaus Cesiulio šeima jo beveik nematė. Užsiliepsnojus gaisrui, po kelių dienų politiko žmona su dviem vaikais – ketverių Ąžuolu ir beveik dvejų Liepa – išvyko pas senelius, gyvenančius 18 kilometrų nuo Alytaus.
„Iš pradžių jam kartojau, kad mums reikia tavęs namie, grįžk, reikia pailsėti, tu ir taip daug padarei. Bet supratau, kad kitaip nebus. Kad ir aš pyksiu, kad ir rėksiu, jis vis tiek darys tą, ką turi daryti. Tai palaipsniui supratau, kad mes, šeima, turim atsitraukti“, – „Nuo...iki…“ laidoje prisimena Aurelija Cesiulienė.
„Žmona išleisdama mane į gaisrą irgi nežinojo, o jeigu grius stogas, o jeigu grius sienos, jei aš negrįšiu. Bet ji žinojo, kad manęs neperkalbės ir kitaip nebus“, – sako Nerijus Cesiulis.
Pati Aurelija su vyru susiskambindavo vos kartą per dieną, visus įvykius ji akylai sekė žiūrėdama televizorių ar internete. Pasak jos, įtampa nebuvo nuslūgusi nė akimirkai.
„Labai didžiuojuosi juo kaip vyru, kaip tėčiu. Tai pavyzdys visiems, mūsų vaikams, nes jie turi nuostabų tėtį, kuris nenuvylė mūsų, kuris darė tai, ką turėjo daryti, ką prisiekė savo miestui“, – kalba A. Cesiulienė.
Pirmas dalykas, ką Nerijus Cesiulis padarė vos užgesinus gaisrą, išjungė telefoną, iš uošvių pasiėmė žmoną, du vaikus ir nuo visko atsiribojo savo sodyboje. Čia traukė ne tik norėdamas pasislėpti nuo aplinkinių, pagaliau skirti laiko per katastrofą apleistiems artimiausiems, bet ir dėl gydytojų diagnozuoto ūminio bronchito, kurį gydėsi sodybos pirtyje.
Kaip Alytaus meras jaučiasi šiandien, ką iš tikrųjų teko patirti jam ir jo šeimai, o taip pat – istorijos apie jaunystę ir jo, kaip didžėjaus laikus – tiesiai iš mero sodybos bei gaisravietės pirmadienį „Nuo...iki…“ laidoje per LNK.