Amatų renesansas: 3 moterys – apie gyvenimo pokyčius ir dievinamą darbą
Kokių asociacijų kelia žodis „amatininkas“? Kaziuko mugė? Suvargę senukai su mediniais šaukštais ir tetulės su nertomis staltiesėmis? Dabartiniai rankų darbo meistrai – jauni, išsilavinę, verslūs, puikiai išgyvenantys iš savo darbo, kurį dievina, žmonės. Tokie, kaip 3 mūsų pašnekovės. Žodžiu, šalin stereotipus!
Rankos – tobuliausias aparatas
Megzti ji mokėjo nuo vaikystės, bet, aišku, niekada nemanė, kad tai taps dar ir pragyvenimo šaltiniu. Asta Padagaitė, trijų vaikų mama ir populiaraus ženklo „Bug2Hug“ įkūrėja, pradėjusi megzti vaikams, neseniai jaukiais megztiniais pradžiugino jų mamas ir tėčius.
„Baigusi socialinius mokslus dirbau personalo vadove, buvau ambicinga darbuotoja, labai atsidavusi darbui. Nebuvo jokių klaustukų: laiminga, nelaiminga, savo vietoje, ne savo, – juk mėgau savo darbą. Bet kai mane, besilaukiančią dvynių, gydytojai keliems mėnesiams paguldė į lovą, gyvenimas apsivertė, taigi, kad kuo nors užsiimčiau, prisiminiau mezgimą ir ėmiau ruošti kraitelį. Sovietmečiu moterys megzdavo iš vargo, o dabar – visiškai kiti tikslai. Man tai ir malonumas, ir meditacija, ir netgi darbų planavimas – megzdama visus reikalus susirikiuoju. Na, o tuomet vienos parduotuvės, kurioje su dvyniais dairiausi, savininkė, pamačiusi apmegztus mano vaikus, ėmė primygtinai prašyti, kad atneščiau savo darbų parduoti. Tik tada, kai jie buvo žaibiškai nupirkti, man toptelėjo: juk tai galėtų būti mano darbas! Ir viskas pajudėjo tarsi savaime: vaikai ne trukdė, o padėjo, pagimdžiusi pasijutau tokia energinga, kad galėjau kasdien kalnus versti! Taigi, čiupau virbalus!
Džiaugiuosi, kad mano mažas verslas leidžia lengvai planuoti asmeninį gyvenimą. Vaikai dėmesio tikrai nestokoja – galiu dirbti, kada man patogiau.
Netrukus veikla įsivažiavo. Ir tai tapo ne lengvu hobiu, o rimta veikla. Niekas manęs neatkalbinėjo: kaip čia dabar? mesi gerą darbą ir megsi? Turbūt žinojo: jei jau ką nors sugalvoju, vis tiek padarau. Taškas. Gal tik močiutė kartais paklausia, kada eisiu į „tikrą“ darbą. Aišku, vis susidurdavau su stereotipais, esą vaikų drabužiai privalo būti spalvoti – maniškiai gi natūralių, žemės spalvų. Nesu nusiteikusi prieš spalvas, bet manau, kad kasdienėje aprangoje lengviau derinti blyškesnes, pati jas labai mėgstu, o be to, geriau ryškiaspalvis tebūna tiek mūsų, tiek vaikų gyvenimas – įspūdžiais, patirtimis, naujovėmis. Gimusi dukrytė irgi įnešė naujų spalvų: kai įsisiaučia su broliais – tik laikykis! Džiaugiuosi, kad mano mažas verslas leidžia lengvai planuoti asmeninį gyvenimą. Vaikai dėmesio tikrai nestokoja – galiu dirbti, kada man patogiau.
Noriu, kad mano darbai neštų tam tikrą žinią: jie kokybiški, ilgaamžiai, tinkantys visiems metų laikams, jų nereikia keisti pagal mados vėjus. Pati laikausi tokios protingo vartojimo filosofijos: man užtenka labai nedaug daiktų. Jei džinsai, odiniai batai, rankinė ir vilnonis megztinis kokybiški, galiu nešioti juos iki nusidėvėjimo. Ir vėl pirkti tokius pačius! Kai kurie puikios kokybės daiktai tiesiog nenusidėvi – darosi tik dar gražesni. Anksčiau didžiausias džiaugsmas buvo mieste matyti vaikų su mano kepurėmis ar megztiniais – tai tikrai glosto širdį. Dabar labiau džiaugiuosi, jei pavyksta darbais paskleisti savo gyvenimišką filosofiją ir žmonės ją priima. Turiu savo nuomonę apie paplitusį begalinį vartojimą, todėl sakau, kad kokybiškas klasikinis megztinis, kaip ir kiti nevienadieniai daiktai, gali tarnauti kone visą gyvenimą – tikti beveik visais atvejais. Man gera, kad žmonės apie tai dažniau susimąsto. Apie tai, kad malonumą galima pajusti perskaičius knygą, nuėjus į parodą ar paklausius geros muzikos, o ne vien tik šopinantis...
Naujasis amatininkas jau ne vargšiukas su išdrožtu šaukštu, o puikus savo srities specialistas, dažnai jaunas žmogus, susikoncentravęs į vieną veiklą, pats ja besimėgaujantis, o ne dirbantis iš vargo...
Nesakau, kad drabužiai man nesvarbūs; atvirkščiai – perku labai retai, spontaniškų pirkinių pastaruoju metu visai nebepasitaiko ir jei ką renkuosi, labai gilinuosi, nes turiu reikalavimų, kuriuos konkretus gaminys turi atitikti. Mes jau atsivalgėme pigių vienkartinių daiktų, tad kai kuriems žmonėms didesnį malonumą teikia smegenų turtinimas. Žmonės, kurie perka mano daiktus, mąsto panašiai – esame tarsi nedidelė bendraminčių grupė. Lietuvoje amatas po truputį įgyja aiškią vertę. Naujasis amatininkas jau ne vargšiukas su išdrožtu šaukštu, o puikus savo srities specialistas, dažnai jaunas žmogus, susikoncentravęs į vieną veiklą, pats ja besimėgaujantis, o ne dirbantis iš vargo... Taip, perkant iš jo kainuoja brangiau, nes jis ŽINO, kaip geriausiai padaryti. Jau nekalbant apie tai, kad drabužiams kurti nereikia išnaudoti žmonių, dirbančių siaubingomis sąlygomis kur nors Bangladeše ir siuvančių iš pigiausių medžiagų: viskas gaminama čia iš rinktinių pluoštų ir su geriausiomis emocijomis.“
Darbas – kaip šventė
Sukūrusi įvaizdį ne vienam žinomam žmogui, nuolat gaudoma naujų klientų ir dievinama senųjų, plaukų stilistė Rūta Morozovienė, „Salon+ Ozas“ vadovė, kažkada ryžtingai nusprendė sekti paskui savo svajonę ir ne tik pasiekė svaiginančias profesijos aukštumas, bet ir baigė ekonomikos bei verslo vadybos studijas Vilniaus universitete, kaip troško jos mama.
„Dažnai girdžiu mitą, kad grožio salonas – tai žaisliukas, kurį turtingas vyras dovanoja žmonai ar draugei, kad ši turėtų ką veikti gyvenime. Galbūt kartais taip ir nutinka, bet mano atvejis kitoks – viską pasiekiau pati. Buvau tik 15-os, kai namie pradėjau kirpti mamos ir savo drauges: be galo patiko! Domėjausi mada, plaukų dažymu ir kirpimu, darydavau įvairius eksperimentus, pavyzdžiui, rasdavau būdų, kaip namų sąlygomis ištiesinti garbanotus plaukus, nes tada tam priemonių paprasčiausiai nebuvo. Kodėl tai man taip patiko? Tiesiog jaučiau trauką gražinti žmones, todėl drąsiai stojau mokytis kirpėja, nors mama tikėjosi, kad sieksiu aukštojo išsilavinimo.
Anais laikais mano specialybė daug kam atrodė per prasta, nors kirpėjas, kepėjas ir siuvėjas – tikroji amatų klasika.
Anais laikais mano specialybė daug kam atrodė per prasta, nors kirpėjas, kepėjas ir siuvėjas – tikroji amatų klasika. Žmonėms patinka legendos ir, matyt, turėčiau sakyti, kad mano giminėje jau penkios kartos kirpėjų, o savo žirkles paveldėjau iš proprosenelio. Bet iš tiesų pirmas kuklias žirkles nusipirkau pati, o geresnes vėliau padovanojo brolis ir taip prieš daug metų parėmė mano užsispyrimą tapti rimta meistre! O užsispyrimo tikrai reikėjo, nes pirmoje kirpykloje, kurioje įsidarbinau, jaučiausi kaip pilka pelytė: niekas ten su manimi nesiskaitė, o ir per pirmąjį mėnesį užsidirbau vos... 30 litų. Išliejau daug ašarų ir išėjau kitur, pasiryžusi nepasiduoti: ėmiau važinėti į profesinius seminarus, atkakliai mokiausi, tobulėjau. Mane stūmė pirmyn tikėjimas, kad vis vien prasimušiu! Svarbiausia mano palaikymo komanda tuomet buvo vyras – ir guodė, ir ilgais vakarais kantriai laukdavo manęs grožio salonuose, ir kartodavo, kad pasieksiu, ko noriu.
Mane supras visi, kas kovojo dėl užsibrėžto tikslo savo jėgomis. Kokios saldžios pirmos pergalės, kokios džiuginančios pirmos pajamos, kokie garsūs pirmi aplodismentai! Nesustojau nė akimirkos. Esu maža, bet atkakli: seminarai, konkursai, čempionatai ir, pagaliau – nuosavas grožio salonas. Plaukų stilisto darbas atima labai daug laiko, bet spėjau sukurti šeimą, pagimdyti du vaikus, baigti bakalauro ir magistro studijas universitete, taigi, sugrioviau mitą, kad amatininkas – neišsilavinęs žmogus. Ir nors įprastai dirbu nuo dešimtos ryto iki dešimtos vakaro, o kartais baigiu ir vėliau, tačiau nesijaučiu pavargusi, nes dirbu tai, ko visada troškau.
Esu tikra, kad nėra nei nuobodžių darbų, nei neprestižinių profesijų, tiesiog mes patys pasiduodame rutinai arba ją nugalime. Todėl nuolat dalyvauju televizijos projektuose, nestandartinėse fotosesijose, sukūriau darbų parodai „Cut Code“, kurioje dalyvavo visas būrys žinomų moterų, vienijamų išorinio panašumo, ir ji sulaukė didelio susidomėjimo. Ir adrenalinas, kurį teikia mano mėgstamas nuotakų šukavimas, prasidedantis paryčiais, yra malonus. Juk mano profesija – savotiška meno rūšis su praktiškumo elementais. Žinoma, suktis tenka greitai ir kartais pati sau beveik nebeturiu laiko: tarkim, kolegė prieš darbo pabaigą tik užtepa plaukų dažų, o aš bėgte nubėgu į automobilį ir nuskubu namo, galvodama, kad tik laiku grįžčiau galvos išsiplauti... Mitas, kad jei dirbi grožio salone, tai turi labai daug laiko savo plaukams ar nagams puoselėti. Nieko panašaus. O jei nuolat turi – gal esi prastas meistras?
Rūpinuosi savo grožiu, kaip ir visos kitos: iš anksto užsirašau pas specialistus. Kartais kuri nors klientė paklausia: „Ar jūs šiandien vakare kur nors eisite?“ – nes kasdien darbe aviu aukštakulnius, mėgstu sukneles. Atsakau, kad darbas mane džiugina, kaip kitus šventės. Džiugina ir tai, kad dabar viskas pasikeitė: jau susiformavo grožio industrija ir mūsų, dirbančių grožio srityje, veikla pasidarė gerbiama ir vertinama.“
Užburta kvapų
Tik šovus idėjai gaminti prabangias parfumerines žvakes Giedrė Apanavičienė susidūrė su aplinkinių nuostaba – ar jų lietuviams reikia, ar jas pirks, ar ji pati, dviejų mažų vaikų mama, sugebės įsukti verslą? Giedrė įrodė: taip! Dabar ji – prekės ženklo „A.GO“ įkūrėja.
„Mačiau sunkiai dirbančius, bet ir savo darbo rezultatais besidžiaugiančius tėvus. Jie turi verslą, todėl būtent jie yra man puikus pavyzdys, kad dirbti sau yra geriau ir jei esi atkaklus – viskas įmanoma. Nors finansinė padėtis leido vien tik susitelkti į ekonomikos ir vadybos studijas, jau nuo pirmo kurso pradėjau dirbti draudimo bendrovėje – labai stengiausi būti savarankiška. Kaip dabar juokauju, ekonomiste netapau, tačiau studijos universitete padovanojo pažintį su mano būsimu vyru.
Mes tarsi užprogramuoti mokytis, dirbti, kilti karjeros laipteliais tam tikroje srityje, kuri galbūt nėra tikroji mūsų svajonė, net neturime laiko sustoti ir pagalvoti, kas mums teikia džiaugsmą.
Dirbau ir mokiausi – jaučiausi kaip voverė rate, tačiau džiugino geros darbo perspektyvos, viskas sekėsi, tiesa, labai laiminga nesijaučiau. Norėjosi daugiau kūrybos, jaučiau poreikį kurti ką nors gražaus savo rankomis. Ištekėjau, pastojau, atsidaviau šeimai: kepiau pyragus, kūriau namus, dekoruodavau šventes sau ir draugams. Tam tikru metu net maniau, kad švenčių dekoravimas galbūt virs mano darbu, vis dėlto širdimi jaučiau, kad gyvenimas dar kardinaliai pasikeis. Juk mes tarsi užprogramuoti mokytis, dirbti, kilti karjeros laipteliais tam tikroje srityje, kuri galbūt nėra tikroji mūsų svajonė, net neturime laiko sustoti ir pagalvoti, kas mums teikia džiaugsmą.
Mus, moteris, kartais tiesiog laimingai sustabdo vaikų gimimas. Taigi, tiesiog laukiau, kol suprasiu, ko noriu labiausiai, ir tikėjau, kad tai pasakys širdis. Gimė sūnus, paskui – dukra, su vyru vis pasikalbėdavau, kad noriu dirbti sau. Būtent jis buvo tas žmogus, kuris manimi besąlygiškai tiki ir mane palaiko iki šiol. Nenorėjau verslo susigalvoti, išprotauti, norėjau, kad jo idėja, kuria patikėčiau, gimtų natūraliai. Taip ir nutiko – kartą Paryžiuje pastebėjau, kad interjero butikuose visada pilna gražių kokybiškų žvakių, skleidžiančių kvepalų kvapus. Jos mane ir užbūrė... Prasidėjo kvapų kūrėjų paieškos internete, laužiau galvą dėl tiekėjų, dizaino, pakuočių, pateikimo, aiškinausi, kaip jas lieti, ką daryti, kad būtų kuo natūralesnės. Pradžia mano virtuvėje buvo tokia: kai sūnus būdavo darželyje, o kelių mėnesių dukrą paguldydavau miegoti, išsitraukdavau visas savo medžiagas, eterinius aliejus, puodus, kitus indus ir eksperimentuodavau, o kai ji atsibusdavo, turėdavau greitai viską suslėpti, nes mažiems vaikams tokie dalykai labai rūpi...
Dabar jau turiu nedidelį cechą ir darbo vietą, svajoju apie dar kitus kvapius produktus – tuoj pasirodys kvapiųjų namų lazdelių. Mane įkvepia žmonės, kurie sugeba iš savo hobio sukurti verslą: tai kepyklėlę atidaro, tai sūrius spaudžia ar šokoladą gamina – ir viską daro su didžiuliu entuziazmu. Būtent jis ir lemia, kad tu gali padaryti daug geriau nei kitas, kuris dirba vien iš pareigos. Tu nuolat ieškai, kaip suktis sėkmingiau, labiau tiki, kad teiki žmonėms džiaugsmą, tobulėji. O jei dar viską darai pats, o ne patiki kokiai nors įmonei, kurios darbuotojai tikrai nedega tokiu entuziazmu, kaip tu, – laimi dvigubai.
Aišku, turėjau daug baimių ir nepasitikėjimo savimi, rizikos, ar mano žvakės patiks, bet tikėjau, kad yra ir daugiau tokių žmonių, kaip aš, kuriems svarbu, kokioje erdvėje gyvena, kas juos supa, kokie garsai, kvapai, mieli daiktai. Norėjau pasufleruoti mintį, kad svarbu ne tik tai, kaip atrodai pats, kaip kvepi, kokį įspūdį darai, bet ir kokie tavo namai, kokia jų atmosfera. Juk kvapai mus itin veikia. Jie tarsi nuneša į prisiminimus, į vietas, kuriose buvome laimingi. Ir ta laimė dažniau gali būti su tavimi... Juk ir prekės ženklo pavadinimo „A.GO“ reikšmė – ne tik mano dviejų vardų ir pavardės pirmosios raidės; tai angliškai reiškia „prieš“ – tarsi nuoroda į buvusius pačius gražiausius prisiminimus.“