„Ambersail“ legendą tęsiantis kapitonas Linas Ivanauskas-Linkus – apie mieliausią uostą ir svarbiausią tėvišką akimirką

Pratęsite „Ambersail“ legendą – modernioji jachta VO65 dalyvauja pasaulinėse lenktynėse „Volvo Ocean Race“ – vandenynų Dakare. Kaip nusakytumėte šio naujo laivo sudėtingumą žmogui, neišmanančiam apie buriavimą?

Oi, įšokome į labai aukštą klasę, todėl ir juokaujame, kad gal sugebėsime jį sustabdyti. Pirmajame „Ambersail“ užteko trijų keturių žmonių komandos, o dabartiniame plušėti turės visi vienuolika dvylika sklandžiai lyg dantratukai. Nežinau, kaip paprasčiau paaiškinti... Štai močiutė turi karvę pamelžti ne rankomis, o naujomis elektroninėmis technologijomis – skirtumas juk didelis (kvatoja).

Prieš dešimt metų „Ambersail“ kelionėje netrūko išbandymų, ar dabar nekirba mintis „koks velnias neša į tą galerą“?

Norisi pajusti, ką daro pasaulinio lygio buriuotojai. Net pagalvoti negalėjau, kad Lietuvoje kada nors bus VO65. Jau surinkome jį, pabandėme plaukti Lisabonoje. Dedu daug vilčių į Roką Milevičių ir savo sūnų Tomą – jie jau plaukioję tokio lygio laivais.

Tai mokysitės iš savo vaiko?!

Tai kad vaikis ketverius metus su garsiąja „Brunel“ komanda tokiame laive prasėdėjo, o man tik pirmos dienos prasideda. Kartą jau plaukėme su sūnumi visus metus. Kai diena dienon esi kartu, išmėgini vienas kitą įvairiomis sąlygomis, atsiranda ypatingas artumas ir supratimas. Gera buvo stebėti, kaip į laivą atėjo 23 metų vaikis, o po metų į krantą išlipo subrendęs vyras. Tie metai vieni geresnių mano gyvenime.

Tomui dabar 27-eri, vis pasibarame, kad mokslų nebaigia, tik pradeda ir išlekia į jūrą. Bent jau dukra rami – tapo medike.

Ar tik nesate kartą jau tam tikra prasme miręs dėl sūnaus?

Nežinau... Atlante ties Argentina tvarkėme bures, spėjau surikti „Vyrai, laikykitės!“, ir banga vaiką nuo denio nuplovė. Matau – jis tai iškyla iš vandens, tai panyra, stengiuosi vairuoti taip, kad vaikas išsilaikytų prie laivo. Ištraukėme. Kruvinas, šonkauliai palaužyti... Tai vienas stipresnių mano išgyvenimų.

Kokių savybių reikia laive?

Blaivaus proto. Kaip šachmatuose – numatyti gerokai daugiau žingsnių į priekį.

O ką, jei vienas komandos narys nelimpa?

Tokių nebuvo, kai yra tikslas – visi savo ego susivynioja ir pasideda atokiau. Iškenčia vienas kitą. Kaip ir baimę – jei kuris bijo, to neparodo, nebent krante išsišneki.

Dangus atsiunčia malonių. Būna stebuklų? Matau, ir pakabučio – banginio uodegos – nenusiimate, nors vilkite kostiumą.

Netikiu tokiais dalykais, nebent būna sutapimų. Pakabutį pirkau, kai plaukėme aplink pasaulį 1993-iaisiais, gal išties tai jau mano talismanas.

Kaip apskritai atsidūrėte laive ir ką veikiate, kai neburiuojate?

Treneriai ieškojo sportuoti norinčių vaikų, taip nuo trečios klasės – vandenyje. Nebaigiau jokių mokslų, gailiuosi. Tad pastaruosius dešimt metų gyvenu iš buriavimo, o iki tol dirbdavau, kas pakliūdavo, – vairuotoju, net su traktoriumi – gręždavau po žeme horizontalius takus komunikacijoms.

Anksčiau būdavo sunku išbūti sausumoje – jau po trijų dienų neberasdavau vietos. Dabar ant kranto tapo pakenčiama. Malonu pasitvarkyti namuose ar pusdienį knygą skaityti.

Buriuotojai – man regis, laimingi žmonės.

Turbūt laimingi visi tie, kurie ką nors daro, o neapsiriboja darbu ar televizoriumi. Buriuotojus lydi stereotipas: jachta – tai kokteiliai, mergaitės su bikiniais. Bet toks vaizdas galimas nebent Karibuose, kur šilta, o didžiausią mūsų darbo dalį užima laivo paruošimas ir priežiūra, plaukimas per šaltį ir vėją, kai esi pusalkanis, pervargęs. Grįžti kajutėn po budėjimo ir nori tik susisukti į kamuoliuką bent pusvalandžiui snaudulio, bet reikia prisiversti pavalgyti, kad nenusilptum. Atsakingas už maistą žmogus užverda vandens, užpila specialų maisto paketą – dėkingas pasrebi to jovaliuko, šilta skrandžiui ir gerai. Grįžęs visuomet noriu bulvinių blynų.

Ar krante kapitono laukia moteris?

Laukia. Sužadėtinė Kristina. Ir sutikau ją ne sausumoje, o buriuodamas – plaukėme iš Markizų į Taitį. Santykių pradžia abu laikome varžybas – Kristina dalyvavo garsioje Karibų regatoje „St. Marteen’s“.

Jūra jus su moterimis ir suveda, ir išskiria?

Su žmona išsiskyrėme prieš vienuolika metų. Matyt, nesutapo požiūriai: aš daug laiko išplaukęs, o moteriai toks užsiėmimas atrodė tik laiko atėmimas iš šeimos. Bet negalėjau pasikeisti, nepasidaviau keitimui.

Kodėl jus visi vadina Linkumi?

Nuo vaikystės kažkodėl taip – vadino Linkolnu, o paskui sutrumpėjo iki Linkaus. Jau net ir neatsišaukiu vardu, taip įpratau.

Kur norėtumėte prisišvartuoti?

Klaipėdoje arba Nidoje. Savame uoste. Pats mieliausias ten, kur namai.