Ambicingą projektą su A.Mamontovu įgyvendinęs Jievaras Jasinskis: „Buvau tarp popskambesio ir klasikinės muzikos“

Su begale projektų dirbantis Jievaras Jasinskis baigė Vilniaus Balio Dvarionio muzikos mokyklą, po to įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Dešimt metų jis buvo populiarios pogrindžio grupės „Bekešo vilkai“ narys, dalyvavo grupių „Skamp“, „Saulės kliošas“ ir „InCulto“ veikloje. Dabar Jievaras groja trombonu, rašo aranžuotes populiariausiems Lietuvos atlikėjams, pats kuria muziką ir yra subūręs džiazo grupę, taip pat jis – Kauno bigbendo dirigentas. Jievaras – žmogus, su kuriuo privalo susipažinti tie, kurie jo dar nepažįsta.

Jievarai, ieškant informacijos apie tave, internetas nėra itin didelis pagalbininkas. Esi uždaras introvertas ar tiesiog privatumo mėgėjas?

Tas apibūdinimas introvertas man visai net ir patiktų. Tikrai niekada nenorėjau priskirti savęs kažkokiai žmonių grupei, bet anksčiau minėtos sąvokos – nesibaidau.

Iš kitos pusės, nematomumas turi labai paprastą priežastį. Dažniausiai esu šalia vienos ar kitos grupės, atlikėjo, nesu solistas, todėl daug informacijos apie mane ir nepateikiama.

2011 m. ėmiausi aranžuoti muziką ir jau po pusės metų aš dirbau kiekvieną dieną iki pat šiandien. Nėra laiko galvoti apie reklamą. Ateityje turiu planų atsiduoti savo kūrybai, mane labiausiai žavi kompozitoriaus amatas, todėl vieną dieną informacijos kiekis apie mane gali tikrai padidėti.

Kuris tavo kurtas muzikinis projektas labiausiai padėjo formuotis dabartinei sceninei asmenybei – „Bekešo vilkai“, „InCulto“, „Saulės kliošas“, „Reinless“ ar „Skamp“?

Faktas, jog pirmoji paminėta grupė „Bekešo vilkai“. Penktoje klasėje mums su bičiuliais reikėjo surengti pasirodymą. Trys klasiokai išdrįsome pagroti „Biplan“ dainą „Anzelmutė“. Pabrazdinome gitaromis, pagrojome kažkokiais jau pagyvenusiais būgnais. Netrukus Romas Lileikis, Užupio respublikos prezidentas, tiesiog mus praminė „Bekešo vilkais“. Iš pradžių, kai įrašė mus į afišą, net nežinojome, jog čia mes. Tai buvo geriausių draugų kompanija, ir puikus kartu praleistas laikas. Todėl manau, kad šis projektas be galo prisidėjo prie mano asmenybės formavimosi. Grojome lygiai dešimt metų. Vos grupei pradėjus keliauti komercijos link, nusprendėme išsiskirstyti. Nesusipykę, be jokių kuriozų ištarėme vieni kitiems „sudie“. Iki šios dienos esame geri draugai.

Tarp visų grupių, kuriose grojau, be galo svarbu paminėti ir „Saulės kliošą“. Nebuvau su jais labai ilgai, bet kai pakvietė mane kartu pagroti, visas nušvitau. Grupėje grojau trombonu. Tuo metu „Saulės kliošas“ man tapo durimis į muzikinį pasaulį.

O, pavyzdžiui, „InCulto“ aš buvau pilnavertis grupės narys, ne tik muzikantas. Kas antrą dieną vyko interviu, koncertai, 2010 metais vykome į Oslą, „Eurovizijos“ konkursą. Tikrai milžiniška patirtis, turo po Europą metu aplankėme visas savo pusfinalio šalis, tas, kurios už mus galėjo balsuoti. Koncertavome gatvėje, surengėme labai daug originalių pasirodymų.

Kada į visą šią muzikinę mozaiką „įsipaišė“ džiazas?

Su džiazu mane sieja įdomi istorija. Grodamas „Bekešo vilkuose“ dažnai klausydavausi šio žanro, geriausių pasaulio atlikėjų. Vaikščiodavau su ausinuku iš Balio Dvarionio mokyklos pirmyn ir atgal, neturėjau jokių intencijų pats kažką panašaus kurti, bet man labai patiko.

Baigęs mokyklą, buvau išties įklimpęs į klasiką, grojau trombonu, priėmiau sprendimą eiti šiuo keliu toliau. Aišku, maža mintis mokytis džiazo vis dėl to kirbėjo galvoje, bet teko ją kuriam laikui nuvyti šalin, juk pasiryžau studijuoti klasiką. Juokinga, bet svajonės, tos minčių kibirkštys mane pasivijo ir vėliau su anksčiau išvardintomis grupėmis aš ėmiau šiek tiek džiazuoti.

2014 metais debiutavome su džiazo grupe „Reinless“. Viskas susiklostė natūraliai. Mane šiek pastūmėjo Kėdainių džiazo festivalio „Broma Jazz“ organizatorius Vitalis Vidikas. Šis žmogus pamatęs, kad noriu kurti džiazą, sako man vieną dieną: „Tai sukurk tą grupę ir pagrok“.

Prieš metus tapau Kauno bigbendo dirigentu, ėmiau vadovauti orkestrui. Viskas susiklostė taip, kad nuo džiazo aš niekur „nepabėgau“.

Jievarai, o asmeniniam pasauliui laiko liko?

Turiu šeimą, auginu dukrą, kuri šiais metais pradėjo eiti į pirmą klasę. Labai džiaugiuosi, jog mano darbas man leidžia daug laiko praleisti namuose. Nesu iš tų dirbančių dieną naktį ir vėlai vakare parsirandančių namo. Visko pasitaiko, tačiau tikrai daug laiko būnu namuose. Šeima ir gyvenimas – susilieja į vieną. Mano žmona – taip pat muzikantė, dirbame prie kelių bendrų projektų, statome miuziklą „Karalienės mirtis“. Tai – istorija apie meilę, tikėjimą bei viltį ir kaip pavojingas siekis valdyti, visa tai stengiasi sutrypti versdamas meilę – neapykanta, tikėjimą – akligatviu, viltį – karu. Šiuo metu įsikūrėme netoliese prie prezidentūros, esu vilnietis-senamiestietis. Visą gyvenimą praleidau sostinėje. Su dukra ir žmona keliaujame. Turime kraštų, kuriuos planuojame aplankyti sąrašą, bet savo ateitį piešiame gimtinėje.

Šią savaitę prasideda Andriaus Mamontovo ir Lietuvos kamerinio orkestro, kuriam vadovauja Modestas Pitrėnas, koncertinis turas po šalies arenas. Naujai atgimusiam Andriaus albumui „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ aranžuotes kūrei tu. Visą albumą įrašinėjote „Abbey Road Studios“ Londone. Prasitarei, kad būtent tau teko pabūti tarpininku, laviravusių tarp Andriaus ir Modesto norų bei vizijų.

Šis projektas – ypatingas, aš labai juo džiaugiuosi. Man atrodo, įrašyti albumą garsioje studijoje yra didžiulis įvykis, nežinia, kiek kartų dar tai gyvenime atsitiks. Viską su komanda stengėmės padaryti aukštame meniniame lygyje. Grojome su orkestru, Modestas Pitrėnas – puikus dirigentas, o Andrius, vos mums susipažinus, man paliko beprotiškai gerą įspūdį. Jis suteikė tokią didžiulę laisvę kaip aranžuotojui, kad jaučiuosi išties dėkingas bei įvertintas.

Nebuvau tarp Andriaus ir Modesto. Buvau tarp popskambesio ir klasikinės muzikos. Reikėjo pasukti galvą, kad albumas, svarbus jo kūrėjui, išliktų savotiškas, neprarastų savo originalumo. Darbą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ mažai kas girdėjo gyvai. Dėl to tikrai viską darėme kruopščiai, juk Andrius prieš 20 metų viską įrašė pats, kiekvieną ten skambantį garsą, jam „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ – tikrai daug reiškia.

Mokyklos laikais klauseisi „Foje“ ir Andriaus Mamontovo?

Nebuvau pamišęs gerbėjas, bet labai mėgau šią grupę. Jos klausantis iš karto jautėsi, kad kažkas su ja kitaip, giliau, kūrybiškiau. Manau, jog Andrius Mamontovas – vienareikšmiškai yra didžiausia Lietuvos popmuzikos žvaigždė. Aišku, kai išėjo albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ – man tebuvo devyneri, taigi meluočiau sakydamas, kad tada jis buvo didelis atradimas. Geros muzikos dar nesiklausiau.

Kokia iš tavo visų veiklų tau artimiausia?

Kompozitoriaus. Kiekvienam maloniausia yra kurti kažką savo. Kol kas dažnai tai nevyksta, bet kai pasitaiko galimybė – labai gera. Neseniai grįžau iš pasirodymo Kaune, muzikinės pasakos vaikams „Džiazolendo“. Visa muzika – kurta mano. Programos pagrindinė žvaigždė – aktorius ir režisierius Andrius Žiurauskas, o mes su Kauno bigbendu atliekame muzikines partijas.