Amerikoje įsikūrę menininkai Inga ir Audrius Kruliai: „Reikėjo viską pradėti nuo pradžių“

Judviejų tiesiog neįmanoma nepastebėti: iš toli šypsotės, spinduliuojate laisvę, o nuo Ingos papuošalų akių negalima atitraukti.

Inga: Čia – mano kasdieniai papuošalai. Neišeinu iš namų be jų.

Audrius: Inga – geriausias mano modelis, puikiai reprezentuoja tai, ką kuriu. Ypač – mano kurtus žiedus.

Inga: Aš net turiu keletą vestuvinių žiedų. Kaip ir Audrius. Mes nesilaikome tradicijos, kad vestuvinis žiedas turi būti vienas vienintelis. Pamenu, Audrius išvažiavo į Ameriką, o aš dar tvarkiausi dokumentus Lietuvoje, buvo mūsų penktosios vestuvių metinės. Netikėtai gavau siuntinuką, jame buvo Audriaus man sukurtas žiedas – platinos, geltonojo aukso, su penkiais deimantukais – mūsų bendro gyvenimo simbolis.

Juokauju, gyvenimas yra per trumpas, kad nešiotum tik vieną papuošalą. Galų gale kiekvienas juvelyrinis dirbinys, kaip bet kuris kitas meno kūrinys, turi savo laiką, vietą, nuotaiką ir prasmę. Todėl pokyčiai būtini ir papuošalų dėžutėje.

Papasakokite savo istoriją – kodėl išvažiavote iš Lietuvos?

Audrius: Tikrai ne dėl ekonominių sumetimų ar laimės ieškoti. Dar būdamas Dailės akademijos antrakursis, būsimas skulptorius, pradėjau dirbti su skulptoriumi Stanislovu Kuzma prie Vilniaus arkikatedros skulptūrų – turėjome atkurti jas tokias, kokios buvo iki 1950-ųjų. Ketverius metus intensyviai dirbome. Dvi skulptūros jau buvo padarytos, trečia – beveik baigta. Tai buvo 1993-ieji. Pats Kuzma pasiūlė, ar nenorėčiau nuvažiuoti į Niujorką. Jis ten turįs draugų menininkų, kuriems reikia pagalbos. Studijas buvau baigęs, jokių rimtų įsipareigojimų neturėjau, pasitarėme su Inga – kodėl gi ne.

Inga: Mums abiem tai atrodė kaip proga pamatyti pasaulį, pakeliauti. Lietuvoje mes tuo metu tikrai turėjome pakankamai: buvo ir darbai, ir namai, ir sūnus Karolis jau buvo gimęs. Tačiau norėjosi atrasti platesnį pasaulį.

O vienas kitą turbūt atradote Dailės akademijoje?

Audrius: Net anksčiau. Baigęs Statybos technikume architektūrą visgi nusprendžiau stoti į Dailės akademiją. Todėl besiruošdamas stojamiesiems visus vakarus praleisdavau Konarskio dailės mokykloje, kur mano tėtis dėstė piešimą ir grafiką.

Inga: Aš lankiau tą dailės mokyklą, nes irgi ruošiausi stoti į Dailės akademiją. Kai susipažinome, man buvo šešiolika. Piešti kartu į mokyklą ateidavome net savaitgaliais. Būdavo romantiška kurti tuščiame sename pastate tarp daugybės gipsinių skulptūrų, molbertų ir meno kūrinių. Iki šiol prisimenu užburiantį dažų kvapą ir senų medinių grindų dainas.

Juokaujame, kad susipažinome per meną, o draugauti pradėjome per keliones. Audrius labai daug keliavo, važiuodavo į kalnus, dykumas. Pamenu, klausia manęs: „Slidinėti moki?“ Nemoku. „Dviračiu važiuoti moki?“ – vėl klausia. Nemoku. Plaukti irgi nemoku. „O tai ką tu moki?“ – nustebo. Piešti! Užtat dabar Audriaus dėka moku viską – ir plaukiu, ir slidinėju, ir dviračiu važiuoju.

Nuo vaikystės mėgau piešti. Jaučiau, kad jei turėsiu pieštuką ir balto popieriaus lapą, tikrai neprapulsiu. Ilgais rudens ir žiemos vakarais vartydavau meno knygas, kurių tėvai buvo surinkę nemažą biblioteką, tyrinėjau piešinius ir piešiau. Jei manęs kas klausia, kaip vystyti vaiko gabumus, būtinai patariu duoti meno, dailės knygų ar tiesiog popieriaus ir pieštukų.

Visgi kaip nutiko, kad Amerika tapo jūsų namais?

Audrius: Važiavau ten tikrai negalvodamas pasilikti visam laikui. Niujorke mane supažindino su garsiu juvelyru Aleksandru Šepkumi – jam kaip tik reikėjo pagalbininko gaminti kuriamus papuošalus. Man tai atvėrė naują meno sritį – juvelyriką. Bet galutinai likti Niujorke susigundžiau, kai mane nuvežė paslidinėti į Vermonto kalnus. Tada grįžęs parašiau Ingai laišką: „Amerikoje galima gyventi.“ Vėliau, jau įsikūrę Niujorke, mes kiekvieną penktadienį tris su puse valandos važiuodavome į Vermontą slidinėti, grožėtis kalnais, ežerais. Vermonte, Stratono miestelyje, susikūrėme antruosius namus. Mūsų sūnus Karolis nuo ketverių metų pradėjo slidinėti, nuolat dalyvavo varžybose.

Naujoje šalyje dažnai yra labai sunku pritapti. O Niujorkas – visai kitoks: čia gali sukurti savo pasaulį nebandydamas taikytis prie nustatytų normų. Šis miestas gerbia autentiškumą ir jo niekuo nenustebinsi!

Inga: Tai, ką manei žinąs, kas buvo normalu Lietuvoje, visiškai nieko nereiškė ten. Amerikoje reikėjo išmokti vadovautis kitais principais. Vilniuje eidamas gatve žinojai: čia – gera kavinė, ten – geras rajonas ar namas. Kas yra geras rajonas ar kavinė, Niujorke buvo sprendžiama pagal visai kitokius kriterijus.

Gyvenimo būdo, suvokimo, kultūros ir mentaliteto kontrastai buvo milžiniški. Juo labiau kad atvažiavome iš Lietuvos, kuri 1993–1994 metais dar tik stojosi ant kojų atgavusi nepriklausomybę. Pamenu, nuėjome su drauge į mažytę parduotuvėlę Niujorko pakrašty: lentyna, prikrauta kremų, – dieninis, naktinis, veido valiklis, putos, serumai... O juk Lietuvoje turėdavai vieną vienintelį indelį kremo veidui! Arba bendrauji su žmogumi ir nei pagal drabužius, nei pagal intelektą negali jo priskirti kokiam nors lygmeniui ar kategorijai, nes kostiumuotas vyras nebūtinai bus valdininkas, o paprastais drabužiais apsirengęs ir pleistru akinius susiklijavęs žmogelis gali pasirodyti besąs milijonierius. Amerika visiškai sulaužė mūsų nusistovėjusius, dar Sovietų Sąjungoje susiformavusius standartus, požiūrį ir net supratimą apie gyvenimą. Ir mums tai žiauriai patiko, nes išlaisvino.

Ne kiekvienam pavyksta naujoje šalyje išsaugoti profesiją. Kiek yra istorijų, kai menininkai tampa sunkvežimių vairuotojais, nes tai ir pastovesnis, ir pelningesnis darbas.

Audrius: Normalu, kad atvažiavęs į naują šalį viską turi pradėti nuo pradžios. Kai atėjau dirbti į juvelyrikos įmonę pas Aleksandrą Šepkų, tikrai nesidėjau didžiu menininku. Ir ne savo kolekcijas kūriau, o Aliaus kūrybines idėjas įgyvendinau. Kai Inga su Karoliu atvažiavo, žinojau, kad bus sunku finansiškai, bet abu supratome, kad ji irgi turi ieškoti darbo pagal savo specialybę. Buvo tokių mėnesių, kad auklei, kuri prižiūrėjo sūnų, sumokėdavome daugiau, nei Inga uždirbdavo. Tegu užtruko padaryti karjerą Niujorke, bet mes nepraradome savęs. Be to, ta pradžia Amerikoje labai sustiprino mūsų šeimą.

Inga: Mano kelias iki nuosavos interjero dizaino įmonės nebuvo trumpas. Niujorke pirmiausia nuėjau darbintis į labai garsios interjero dizainerės Naomi Leff agentūrą. Naomi lyginama su žymiąja „Vogue“ redaktore Anna Wintour – tokia pat nepralenkiama architektų bei interjero dizainerių pasaulyje, griežta, reikli, jos bijojo visi darbuotojai. Vos įžengusi į jos biurą supratau, jog padarysiu viską, kad dirbčiau čia. Mes kūrėme aktorių Tomo Cruise’o ir Nicole Kidman apartamentų interjerą, namų ir parduotuvių interjerus tokioms įžymybėms kaip drabužių dizaineris Ralphas Laurenas ir režisierius Stevenas Spielbergas. Ne kartą mačiau garsiausias Holivudo žvaigždes sėdint ant žemės biure ir renkantis kilimus, kuriais bus nukloti jų namai. Įžengus į Naomi biurą, ant sienos buvo užrašas: „Taigi, tu manai, kad turi stilių?“

Pirmas mano susitikimas su dizainere buvo tikrai įsimintinas. Atėjau ryte į darbą ir pamačiau, kad kolegos labai sunerimę, įsitempę, kone dreba. Į biurą turi atvažiuoti pati Naomi ir jai reikės pristatyti dalį projekto, kurį kūrėme Ralphui Laurenui. Susirinkome į jos kabinetą: projekto vadovas, architektė, dizainerė, dar viena mergina, kuri derino gobelenus, audinius. Ir aš – padėjėja šitame projekte. Naomi man pasirodė labai stilinga, įdomi moteris, tada arti šešiasdešimties. Matau, kad visi bijo su ja ne tik kalbėtis, bet net ir akis pakelti. Mergina baikščiai dėlioja prieš ją audinių pavyzdžius, o Naomi supykusi atbula ranka nušveičia viską nuo stalo: „Čia – nesąmonė!“ Pamačiau, kad jai tiesiog neteisingai pristatė idėją. Ir aš savo laužyta anglų kalba sakau: „Ne ne, Naomi. Čia viskas gerai.“ Pakėliau nuo žemės audinius ir trimis žodžiais išaiškinau: „Šitas yra su tuo, šitas – su šituo...“ Jaučiu, visi žmonės kabinete net pasitraukė arčiau durų... Naomi pakėlė galvą: „Kas tu?“ „Aš – Inga. Aš dirbu jums“, – atsakiau. Ir nuo to prasidėjo mūsų labai stiprus ryšys. Naomi buvo be galo talentinga moteris, gerai nusimanė apie stilius, aiškiai žinojo, kaip turi būti. Jei nesuprasdavau, ką bando man pasakyti, net išsitraukdavo anglų–rusų kalbos žodynėlį, kad paaiškintų, ko nori. Keliskart tiesiog pieštuku nupiešiau jai savo idėjas interjerui – jai tai labai patiko. Kai gavome užsakymą naują Ralpho Laureno parduotuvę įrengti Jurgio laikų stiliumi, aš kelias savaites vaikščiojau į biblioteką ir studijavau visas to stiliaus detales, proporcijas. Dažnai dviese užsidariusios kone iki trijų nakties prasėdėdavome prie projektų. Suprantu, kad ją papirko mano europietiškas išsilavinimas, kitokios idėjos, jautrumas detalėms.

Kaip tapote savarankiškais menininkais?

Inga: Beveik ketverius metus dirbau Naomi agentūroje. Puikiai sekėsi, bet nusprendžiau susikurti naujų iššūkių – įsidarbinau didžiulėje architektūros kompanijoje, kuri įrengdavo biurus, parduotuves, bankus. Sutikau bendraminčių, su kuriais tapome gerais draugais, o po aštuonerių metų įkūrėme savo kompaniją „Design Republic“. Tai buvo labai drąsus ir rizikingas žingsnis, nes ekonominė situacija Amerikoje tuo metu buvo labai bloga, nemažai bendrovių užsidarė. Mes išsilaikėme. Kuriame įmonių biurų, parduotuvių, didelių prekybos centrų interjerus, planuojame biurų vystymosi strategijas, įrengiame filmavimo studijas. Buvome įtraukti į 25 geriausių Amerikos architektūros kompanijų sąrašą, nominuoti kaip sparčiausiai auganti architektūros kompanija.

Audriau, ar jums, skulptoriui, buvo sunku persikvalifikuoti į juvelyrą?

Audrius: Aš turbūt juvelyru dirbdamas dar dešimt metų maniau, kad esu skulptorius (juokiasi). Ar skulptorius, ar juvelyras – esi menininkas, tik su skirtingomis medžiagomis dirbi.

Inga: Garaže guli kelios nebaigtos skulptūros, rūsyje įrengta fotostudija, o tarp jo juvelyrinių dirbinių studijoje gali rasti ir naujų projektų eskizų.

Audrius: Juvelyrikoje tiesiog reikėjo priprasti prie kitokių mastelių. Kita vertus, ir kai Lietuvoje su Stanislovu Kuzma pradėjau dirbti prie arkikatedros skulptūrų, reikėjo išmokti naujų mastelių – skulptūros turėjo būti šešių metrų aukščio, kryžius – dešimties. Pamenu, nusprendėme pabandyti keli Dailės akademijos studentai – aš, dar vienas skulptorius ir tapytojas. Parodė mums šešiasdešimties centimetrų dydžio maketus ir sako: „Reikia padidinti dešimt kartų.“ Atvežė vielų suvirinimo aparatą – dirbkit. Pabandžiau, nors pirmą kartą gyvenime suvirinimo aparatu naudojausi, paskui kelias naktis su arbatos maišeliais ant akių miegojau – taip skaudėjo. Daug išmokau dirbdamas prie arkikatedros skulptūrų.

Už visas pamokas esu dėkingas ir juvelyrui Aleksandrui Šepkui – turbūt garsiausiam lietuviui juvelyrui Amerikoje. Pas jį dirbau dvidešimt metų. 2013-aisiais, kai man sukako penkiasdešimt, supratau, kad laikas pokyčiams – nusprendžiau kurti savo juvelyrinę liniją.

Konkurencija juvelyrų pasaulyje turbūt ne ką mažesnė nei tarp interjero dizainerių. Ką reikia sudėti į papuošalą, kad jis būtų ypatingas, kad ką nors spinduliuotų?

Audrius: Jau antrus metus dalyvauju svarbiausioje juvelyrikos parodoje „Couture LasVegas“, kur susirenka žymiausi pasaulio juvelyrai. Lengva pasimesti šioje juvelyrinių dirbinių jūroje. Todėl per meną turi išreikšti tai, kas tau svarbu ir artima. Mano kūryba paremta jausmu. Vieną kolekciją pavadinau „Rasos lašeliais“ – ji reprezentuoja tą jausmą, kai pabundi saulėtą rytą, ir viskas dar prieš akis, viskas bus gerai. Kita kolekcijos dalis – „Ilgi šešėliai“. Tai – magiškas laikas, kai diena virsta vakaru, kai turi akimirkai sustoti ir pagalvoti apie praeitį.

Inga: Tas ilgų šešėlių laikas mums su Audriumi kažkodėl tapo labai svarbus. Per daug metų net susiformavo ritualas: kad ir ką tuo metu veikiame, turime sustoti ir pajausti tą akimirką. Tai – tarsi dvasinis sustojimas kaskart prieš naują pradžią.

Audrius: Konkurencija visose srityse yra didžiulė. Bet žmonės labai gerai jaučia, kai menininkas kuria vadovaudamasis tikru jausmu.