Radviliškietė Iveta Ivens vedama meilės prieš devynis metus išvyko gyventi į JAV. Šiuo metu Havajuose gyvenanti lietuvė – viena geidžiamiausių fotografių tarp nėščiųjų bei naujai iškeptų mamyčių. Iveta išgarsėjo visoje Amerikoje pristatydama fotografijų ciklą „Žindančios Deivės”, kuriame įamžinamos krūtimi maitinančios mamos.
Kaip prasidėjo jūsų, kaip fotografės, kelias?
Užaugau apsupta savo mamos kūrybiškumo, tad turėjau puikius pagrindus ir saviraiškos svarbos supratimą. Susilaukus pirmojo savo sūnaus Kevino, kaip ir kiekviena mama, norėjau įamžinti tą nuostabų gyvenimo etapą, visas mielas akimirkas.
Greitai pastebėjau, kad niekur neinu be savo fotoaparato ir žiūriu į gyvenimą kiek kitaip. Kiekvienas įkvepiantis vaizdas ir momentas man buvo kaip galimybė sukurti apčiuopiamą jo variantą, norėjau išsaugoti tas akimirkas taip, kad į jas pažiūrėjusi, pajausčiau būtent tuo momentu užliejusį jausmą.
Draugai pradėjo prašyti įamžinti juos, todėl kurį laiką mielai tai dariau mainais į šypsenas. Po kiek laiko supratau, kad šis hobis užima visą mano laiką, tuomet ir nusprendžiau tai paversti darbu ir dirbti profesionaliai.
Kaip kilo idėja pradėti fotografijų ciklą „Žindančios Deivės” ir įamžinti krūtimi maitinančias moteris?
Mėgstu gilintis į specifines temas savo nuotraukoms. Ilgą laiką dėmesį skyriau naujagimių fotografijoms. Tai būdavo labai ilgos ir tiesiogine ta žodžio prasme karštos sesijos: turėdavau prišildyti kambarį tiek, kad penkių dienų kūdikėlis nesušaltų būdamas nuogas. Kartais tokia fotosesija užtrukdavo valanda, o kartais – septynias. Kiekvienas kadras buvo labai apgalvotas ir stilizuotas.
Tuo užsiėmiau iki kol susilaukiau antrojo sūnaus – Dilano. Staiga nebeliko tiek laiko, todėl trumpam nustūmiau fotografiją į šalį. Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė: vaikščiojome miške ir vaikučiai užsimanė žindyti, tad įsitaisėme ant žolės ir aš visai netikėtai paprašiau vaikų tėčio, kad įamžintų kadrą, kai abu berniukai žindo vienu metu. Gavosi nereali nuotrauka, kurioje užfiksuotas toks neįtikėtinas mamos ir vaiko ryšys.
Sekantis žingsnis – socialiniai tinklai. Pasirodo, ne visi mano sekėjai galvojo taip, kaip ir aš. Prisiskaičiusi piktų komentarų, nusprendžiau įrodyti, kad tai yra normalu ir gražu, o svarbiausia – padėti kitoms mamoms įgauti daugiau pasitikėjimo savimi bei drąsiai žindyti kada nori ir kur nori. Taip ir pradėjau „Žindančių Deivių” judėjimą.
Prisiminus pirmines reakcijas ir dabar, praėjusius kuriam laikui, kokias pakitusias tendencijas ir požiūrį pastebite į atvirai žindančią moterį?
Pradžioje sulaukiau labai daug laiškų iš moterų ir vyrų, kurie būdavo mano didžiausi kritikai socialiniuose tinkluose. Tačiau visą tai atstodavo kitų moterų padėkos, kad padėjau pakeisti nuomonę ir suprasti žindymo grožį bei svarbą. Pasitaikydavo ir tokių laiškų, kuriuose moterys atsiverdavo ir teigdavo, kad padėjau išsigydyti vaikystės traumą, kadangi žindymas keldavo neigiamas emocijas dėl neturėto artimo ir tvirto ryšio su mama. Tokiais momentais jaučiu tikrąjį pasitenkinimą, kuris ateina ne iš didybės, o iš nuolankumo ir dėkingumo, kad atradau nišą, kurioje galiu žmonėms padėti be žodžių.
Nuo mano projekto pradžios iki dabar daug kas pasikeitė. Žmonės tapo tolerantiškesni ir supratingesni. Šiuo metu Amerikoje, net 50 valstijų yra legalu žindyti viešumoje. Net keista pagalvoti, kad dar prieš kelis metus buvo kitaip.
Ar pastebite skirtumą tarp Amerikos ir Lietuvos mamyčių požiūrio bei atvirumo žindyti viešumoje?
Savaime suprantama, kad Lietuvoje žmonės yra kiek labiau konservatyvūs. Tačiau aš matau grožį ir konservatyvume. Kartą teko fotografuoti žindančią arabę mamytę, kuri galėjo rodyti tik savo veido odą ir tai buvo taip pat nuostabi patirtis. Beje, teko fotografuoti ir gimtinėje. Galiu pasakyti tik tiek, kad visos mamos yra savotiškai panašios, skiriasi tik įsitikinimai ir charakteriai, bet ne instinktai.
Jūsų palinkėjimas Motinos dienos proga Lietuvos ir viso pasaulio mamoms.
Mamytes, būkite geros sau. Mūsų instinktai nemeluoja, o emocijos yra visa ko pagrindas! Pirmiausia pasirūpinkite savimi, o tada – kitais. Įpraskite analizuoti save ir klausti iš kur ši emocija, kodėl mane tai veikia neigiamai, ko man dabar reikia? Mūsų darbas juk toks svarbus! Kuriame pasaulį savo vaikams, ruošiame juos gyvenimui. Mažiau koncentruokimės į aplinkinių reakcijas ir daugiau į vidinį balsą, taip padėsime ne tik sau, bet ir savo vaikams.
