Amerikoje pirmąjį savo filmą sukūręs Tomas Vengris nesvajoja apie Holivudą

Užlipus į kalvą Vakarų Holivude, kur įsikūręs Amerikos filmų institutas, Los Andželas atsiduria po kojomis. Šeštadienio vakarą čia šurmuliuoja puošnus būrys instituto absolventų, dėstytojų, režisierių ir kino gerbėjų: šen bei ten galima išgirsti lietuvišką žodį, o ant stalų išvysti „Švyturio“ alaus. Ši publika, skirtingai nei daugelis amerikiečių, žino, kur yra Lietuva. Jei ir buvo nežinojusių – ką tik įvykusi filmo „Kalifornija“ premjera, kurią jie labai šiltai įvertino, tokių nepaliko. „Kalifornija“ – dvidešimties minučių trukmės trumpametražis filmas, pasakojantis epizodą iš lietuvio sunkvežimio vairuotojo gyvenimo – penkių instituto diplomantų baigiamasis darbas, bet natūralu, kad daugiausia komplimentų sulaukė filmo scenarijaus autorius ir režisierius Tomas Vengris. 

Gimei Vašingtone, bet taip puikiai kalbi lietuviškai, kaip atvykėliai nekalba...

Tiesiog tėvų namuose buvo draudžiama kalbėti angliškai (šypteli). Be to, nemažai laiko praleidau Lietuvoje: pirmą kartą ten nuvykau 1991-aisiais, o paskui beveik kiekvieną vasarą važiuodavau į Dzūkiją. Mama Virginija dirbo „Amerikos balse“ – Lietuvoje kone visi pažinojo jos balsą. Tėtis Vitolis dirba Vašingtone, Maisto ir vaistų administracijos agentūroje. Turiu vyresnę seserį Indrę, ji gyvena Niujorke ir darbuojasi mados vadybos srityje. 

Abu su seserimi pasirinkote tokias specialybes, apie kurias visi svajoja ir kurių studijuoti labai sudėtinga patekti?

Taip išėjo (šypteli). Kinas mane visada traukė. Sulaukęs amžiaus, kai jau gėda žaisti su šautuvėliais, nutvėriau kamerą. Juk tai irgi žaidimas: galima žaisti su dekoracijomis, rengtis keisčiausiais drabužiais, dėtis šalmus, bet labai solidžiai pasiteisinti: „Aš kuriu filmą“... Sulaukęs septyniolikos, visgi nutariau pasirinkti rimtą specialybę: išvažiavau į Niujorką studijuoti politikos mokslų Kolumbijos universitete. Įstoti buvo sunku, nes jis vienas iš geriausių penketuko, užtat susirinko daug įdomių žmonių. Niujorkas man paliko neišdildomą įspūdį – tai turbūt vienintelis Amerikos miestas, į kurį noriu grįžti. Mokslai buvo įdomūs, bet man labiau patiko tai, kad universitetas turėjo savo televizijos stotį: ten kūriau keistus trumpametražius filmus, nešiausi kamerą į visus barus ir vakarėlius...

Liepdavai kursiokams vaidinti?

Buvo keletas artistų (šypteli). Temas rinkdavomės visokias: apie meilę, santykius, vienatvę beprotiškame didmiestyje. Bakalauro studijas baigiau 2006-aisiais, kai bankai graibstyte graibstė aukštųjų mokyklų studentus. Neatsilaikiau ir aš – kai tau po nosimi pakiša tokią pinigų sumą, kur ten atsilaikysi. Dirbau rinkodaros strategijos konsultantu: vilkėjau kostiumą, skraidžiau į komandiruotes. 

Žodžiu, buvai normalus, rimtas žmogus...

Gal tik toks atrodžiau... Aišku, galėjau užriesti nosį ir pasijusti svarbus. Buvo gera nesirūpinti finansais. Tėvai galėdavo išdidžiai draugams pasakyti, kur dirbu. Paskambindavo: „Gal tau ko nors reikia?“ – „Ne, nieko. O gal jums ko nors?..“ Bet visą laisvalaikį praleisdavau operatorių bloguose, savaitgaliais filmuodavau, montuodavau... Ir atėjo laikas, kai supratau: ne man tas rimtas darbas kontoroje. Na, taip, į mano išsilavinimą investuota daugybė pinigų, turiu puikų darbą, tėvai drąsiai gali žiūrėti bičiuliams į akis – bet kas iš to? Žiūrėdamas į savo bosus suvokiau, kad nenoriu būti panašus nė į vieną iš jų. 

Jų gyvenimas tau neatrodė įdomus?

Atrodė siaubingas... Sykį komandiruotėje po susirinkimo su direktoriumi nuėjome išgerti alaus: išgėręs keletą bokalų jis išsipasakojo, koks mėšlas yra jo gyvenimas. Neturėjau jokio noro po keleto metų atsidurti jo vietoje. Kadangi darbą buvau gavęs be jokių pastangų, pamaniau, kad visada galėsiu ten grįžti. Viską mečiau ir pabėgau į Lietuvą: buvau susitaupęs pinigų, tad pragyvenau Vilniuje visus metus, lankiau keletą fotografijos ir medijos meno paskaitų Dailės akademijoje. Buvo labai smagu: galėjau veikti, ką noriu, susitikti su draugais, filmuoti...

Filmas gimė iš mano draugo pasakojimų: jis Dailės akademijoje studijavo skulptūrą, viską metęs dėl meilės išvyko į Ameriką ir keletą metų nelegaliai dirbo sunkvežimio vairuotoju, kol galiausiai suprato, kad gyvenimo tikslo ten neras.

Ką tėvai galvojo apie tą tavo nuotykį?

Maždaug: „Vaikas pasispyrios, pasilakstys ir grįš...“ Grįžau į Niujorką. Su seserimi nuėjęs į baletą, visai netyčia susipažinau su jos pažįstamais, kuriančiais filmą. Jie ieškojo žmogaus, galinčio padirbėti prie montažo. „Mokėti neturime iš ko, bet bus maisto“, – pažadėjo. Taip sukūrėme filmą „Tiny Furniture“ – jūs apie jį tikriausiai negirdėjote, bet Amerikoje buvo apdovanotas įvairiausiais prizais, o jo režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja Lena Dunham tapo žvaigžde. Dabar ji HBO kanale kuria labai populiarų serialą „Girls“. Dirbdamas su tokiais žmonėmis, jaučiausi devintame danguje: juk darau tai, ką mėgstu, ir dar už tai gaunu pinigų!.. Galėjau likti Niujorke, dirbti montuotojo asistentu, pamažu prasimušti... Bet pavyko įstoti į AFI, ir viskas pajudėjo kur kas greičiau ir lengviau. 

Įstoti į tą institutą, numanau, nepasirodė labai paprasta?

Konkursas buvo didžiulis, kiekvienam reikėjo pristatyti po du filmus. Ech, galvojau, tokie ten tie mano filmukai – sukurti su draugais už šimtą dolerių... Tarp stojančiųjų buvo tokių, kurie į trumpametražius filmukus sukišo po šešiasdešimt tūkstančių. Kine pinigus galima išleisti labai greitai – ypač Los Andžele, kur kiekvienas žingsnis kainuoja. Prisėsi kavinėje, išsitrauksi kamerą – tuoj užsiprašys tūkstančio dolerių.

Kas buvo rodoma tavo filmuose?

Gyvenimo momentai. Pirmajame veiksmas prasideda nuo poros pasimatymo: ekrane tik mergina, vaikino nesimato. Jis kalba, ji nusiminusi klausosi, paskui viena grįžta į savo didžiulį butą, vis galvoja apie tą vaikiną. Ir tada grįžta jos vyras... Tai filmas apie vienatvę. Niujorke, ypač prabangesniuose jo rajonuose, labai daug vienišumo – žmonės, kurie turi viską, iš tiesų neturi nieko. Antrąjį filmuką sukūriau labai greitai – nuvažiavau į Vašingtoną ir per porą dienų nufilmavau. Tema šiek tiek panaši: per Padėkos dieną mama didžiuliame name laukia parvykstančių savo vaikų. Tačiau vienas paskambina, kad negalės atvažiuoti, kitas irgi... Ir ji per šventes lieka viena. 

Kas vaidino mamą?

Mano mama. Bet manau, kad su šia aktore dirbau pirmą ir paskutinį kartą (juokiasi)... Labai jau nepaklusni. Įsivaizduok: aš filmuoju, o jai staiga šauna į galvą išvirti arbatos ar nuvalyti dulkes! Iš ryto pabunda – ir bėga dažytis, o man reikia natūralumo, tikrumo... Bet kažkaip pavyko. Ir įstojau. 

Labai džiaugeisi?

Kur nesidžiaugsi... Tarp dėstytojų buvo garsių filmų režisierių, paskaitą skaitė ir Stevenas Spielbergas. Mokslai truko dvejus metus. Man teliko baigti vieną filmą ir gausiu magistro diplomą. Bet dabar gyvenu Ostine ir dirbu režisieriaus Terrence’o Malicko kūrybinėje komandoje, tad galvoti apie diplomą nėra kada.

Kaip ten atsidūrei?

Malickas, filmų „Plonytė raudoja linija“ ir „Gyvenimo medis“ režisierius, mūsų institute ieškojo pagalbininkų: dėstytojai rekomendavo keletą, tarp jų ir mane. Padirbėjau prie montažo, o paskui jis pasamdė visai darbo dienai. Holivude be galo daug šlamšto, o man vis pasitaiko geri meniniai filmai. Tas, kurį montuojame dabar, bus apie Malicko gyvenimo etapą, kai jis pabėgo iš Holivudo. Pagrindinį vaidmenį atlieka Christianas Bale’as. Tuo pat metu Malickas stato ir kitą filmą – apie rokenrolą. Jis žiauriai geras režisierius, galimybė dirbti su juo – neįkainojama. Terrence’as lengvai prisikviečia geriausių aktorių – visi nori vaidinti jo filmuose. Tik gaila, kad nebeturiu laiko saviesiems: planavau siųsti „Kaliforniją“ į visokius festivalius, ieškoti prodiuserių ir lėšų, bet vis nėra kada.

Kurdamas „Kaliforniją“, įtraukei visą būrį amerikiečių į lietuvių pasaulį. Koks jis jiems pasirodė?

Visa komanda susipažino su lietuvių bendruomene, kurios, tiesą sakant, aš pats iki tol nepažinojau. Įdomus įspūdis... Vašingtone ta bendruomenė nedidelė, o štai Čikagoje – didžiulė. Mums leido filmuoti bendruomenės patalpose ir bažnyčioje ir neėmė po tūkstantį dolerių – tik turėjau kunigui pažadėti, kad juostoje nebus nei šaudoma, nei kertamos galvos. Filmas gimė iš mano draugo pasakojimų: jis Dailės akademijoje studijavo skulptūrą, viską metęs dėl meilės išvyko į Ameriką ir keletą metų nelegaliai dirbo sunkvežimio vairuotoju, kol galiausiai suprato, kad gyvenimo tikslo ten neras. Per dvidešimt minučių bandėme parodyti, kad jokia Kalifornija gyvenimiškų problemų neišspręs – jų bus visur, kad ir kur bėgtum.

Taigi šis filmas – irgi apie vienatvę?

Tam tikra prasme – taip. Aš suprantu, ką reiškia gyventi svetimoje šalyje: esi lyg ir savas, bet vis tiek jautiesi kitoks. Aktorių Los Andžele ieškojau sunkiai: knisausi feisbuke, kviečiau draugauti visus, kurie tik turėjo lietuviškus vardus... Galiausiai radau: jų vaidyba, beje, visai nebloga, nors ne visi turėjo patirties. „Švyturys“ filmavimui skyrė septyniasdešimt butelių: per mėnesį turėjome viską išgerti ir palikti tik tuščius butelius, nes filmavimo aikštelėje negali būti alkoholio. Tai pasirodė nelengva užduotis (juokiasi). Filmo biudžetas išėjo nemažas: viršijo trisdešimt tūkstančių dolerių. Penkiolika tūkstančių davė institutas, o likusius surinkome iš rėmėjų: lietuvių bendruomenėje yra garsių chirurgų, gydytojų, nekilnojamojo turto vadybininkų, kurie neatsisakė paremti.

Svajoju „Kaliforniją“ paversti ilgametražiu filmu. Rytų Europos emigrantų tema Amerikoje nėra išplėtota, žmonės apie tai nelabai ką žino. 

Tomai, o kas bus toliau? Montuosi kitų režisierių filmus, statysi savus, šypsosiesi „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijose?..

Sąžiningai? Neįsivaizduoju... Mėgaujuosi šiandieniniu gyvenimu: tai, ką dabar darau su Malicku, man atrodo kosmosas. Toliau rašau scenarijus, svajoju „Kaliforniją“ paversti ilgametražiu filmu. Rytų Europos emigrantų tema Amerikoje nėra išplėtota, žmonės apie tai nelabai ką žino. 

Apie pigųjį Holivudą tu, supratau, nesvajoji...

Blokbasterių nežiūriu – labiau mėgstu nepriklausomus filmus. Filmas turi užkabinti širdį... Patiko „Pasikalbėkime apie Keviną“, „Žvėrių karalystė“. Neturiu televizoriaus, bet žinau, kad tokie dabartiniai televizijos serialai kaip „Bręstantis blogis“ ar „Mad Men“ yra labai aukšto lygio. Laikai keičiasi: net tokie režisieriai kaip Martinas Scorcese dirba prie televizijos projektų. 

Turi bent šiek tiek asmeninio gyvenimo, ar visą laiką atiduodi kinui?

Teksase nėra jokio asmeninio gyvenimo – dirbame šešias, kartais ir septynias dienas per savaitę, darbo valandos – labai ilgos. Bet žinojau, kur einu. Per interviu man pasakė: „Žinok, kad Malickas dirba ir Kalėdų dieną.“ Taip ir yra (šypteli). Gal ko nors ir trūksta, bet dabar – toks gyvenimo etapas: per dienas sėdžiu mažame kambarėlyje su trimis monitoriais, montuoju ir nieko daugiau nematau.

Bent valgai ką nors?

Padėjėjai atveža maisto (šypteli). Tuomet visi išlendame iš savo tamsių kambarėlių, markstomės nuo dienos šviesos... Po šešių valandų, praleistų uždaroje erdvėje, nelabai pavyksta apie ką nors kalbėtis. Žvelgiant iš šalies, gal tai ir neatrodo žavu, bet iš tiesų – vienas malonumas. Kiekviena mūsų darbo minutė yra vis kitokia: tai šimtą kartų geriau už nuobodžią rutiną kontoroje. 

Tėvai dabar jau patenkinti? Suprato, kad iš tavęs bus žmogus?

Na, jeigu jie taip galvoja, tai gal per anksti džiaugiasi (juokiasi). Bet šviesa tunelio gale jau matyti. Iš pradžių jiems viskas atrodė tragedija. Kai įstojau į Amerikos filmų institutą, kuris pripažintas geriausiu JAV, truputį atsileido. Dabar, kai dirbu pas Terrence’ą Malicką, jau atrodo beveik patenkinti. Manau, jie suprato: gyvenimas neilgas, tad reikia daryti tai, ką tikrai nori.

Pastatęs ilgametražį filmą, jau būsi pasiekęs savo svajonę ir daugiau norų nebeturėsi?

Pirmą filmą pastatai tam, kad gautum finansavimą antrajam, ir taip – be galo (šypteli). Jei prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad tapsiu režisieriumi, nebūčiau patikėjęs. O dabar, kai tai padariau, norai toliau auga. Kaip sakoma čia, Los Andžele, – kuo toliau į mišką, tuo daugiau palmių...