Amerikos lietuvių choro vadovas Darius Polikaitis: „Choristai aukoja atostogas, kad galėtų dainuoti Lietuvoje“
Balandžio 3 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje – išskirtinis įvykis: tarptautinė miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ premjera. Specialiai dėl šio vienintelio parodymo į Lietuvą iš Čikagos atskrenda net 60 dainininkų – visas tituluotas JAV lietuvių choras „Dainava“. Jis susijungs su lietuviška trupe ir ant scenos bus galima išvysti 114 žmonių. Tai taps didžiausiu uždarų patalpų miuziklo parodymu visoje Lietuvos muzikos istorijoje ir pirmu tokios apimties lietuvius Lietuvoje ir užsienyje vienijančiu bendru scenos darbu.
Apie būsimą pasirodymą kalbamės su ilgamečiu „Dainavos“ choro vadovu, garsiu Amerikos lietuviu Dariumi Polikaičiu.
Dariau, ką jums ir chorui „Dainava“ reiškia ši kelionė į Lietuvą ir dalyvavimas miuziklo parodyme?
Mums dalyvavimas miuziklo parodyme Lietuvoje yra labai netikėta ir net neįtikėtina proga! Po spektaklio parodymo Čikagoje, kur mums teko garbė pirmą kartą dainuoti, nė nesvajojome, kad mus pakvies į Lietuvą! Savo atvykimu mes atstovausime lietuviams gyvenantiems užsienyje. Jaučiame, kad ypač dabar, prieš prigimtos pilietybės išsaugojimo referendumą, tai yra labai svarbu. Norime Lietuvos gyventojams, miuziklo žiūrovams pateikti pozityvų užsienio lietuvių įvaizdį, parodyti, kad lietuviškas gyvenimas, lietuviška dvasia stipriai gyvuoja už Lietuvos ribų. Kad įvairių kartų lietuviai – ar neseniai atvykę į JAV, ar jau gimę ir augę Amerikoje – ne tik nepamiršta Lietuvos, bet ir aktyviai dalyvauja lietuviškame kultūriniame gyvenime.
Teko girdėti, kad choristai asmeniškai daug prisideda, kad galėtų atvykti į Lietuvą, į tą vienintelį miuziklo parodymą.
Balandžio pradžia, pagal Amerikos darbo įpročius, yra ganėtinai neįprastas laikas tokiai kelionei. Choristams teks prašytis iš darbo ir naudotis savo atostogų dienomis, o tai reiškia, kad vasarą jie turės mažiau galimybių atostogauti su šeimomis. Labai vertinu tokį didelį šių žmonių pasiaukojimą bendram reikalui.
Kaip rengiatės šiam parodymui, repetuojate?
Kovo pradžioje koncertavome Čikagos lietuviams, ligi tol visos jėgos buvo skirtos pasiruošti tam dideliam koncertui. Tačiau tuoj po jo kibome į darbą, nes iki balandžio 3 d. liko nedaug laiko. Vyksta intensyvios miuziklo choro partijų repeticijos ir pasirengimas.
Prisiminkite miuziklo parodymą Čikagoje, kokios mintys ir jausmai po jo praėjus jau beveik pusmečiui?
Pirmiausia buvome be galo dėkingi miuziklo kūrėjams, o ypač režisierei Anželikai Cholinai, kad pasitikėjo mumis. Juk tai buvo rizika. Prieš bendras repeticijas Čikagoje nebuvo aišku, ar sugebėsime įsipinti į profesionalų komandą. Ačiū Dievui, choristų sunkaus darbo, bei režisierės, solistų ir šokėjų kantrybės ir geranoriškumo dėka, viskas pavyko puikiai. Taip pat jautėme didelį dėkingumą JAV Lietuvių bendruomenei, ir pagrindinei organizatorei Austėjai Sruogai, kurie ryžosi miuziklą atvežti į Ameriką. Dirbti su Anželika Cholina buvo nuostabi proga ir grynas malonumas. Žavėjomės, kaip ji sugebėjo iš mūsų išgauti tai, ko reikėjo, tai ko patys nežinojome, kad galime. Bet prisipažinsiu: pats maloniausias momentas man buvo choro nusilenkimas spektakliui pasibaigus. Publika mus labai šiltai priėmė. To nesitikėjau, nes visgi miuzikle atliekame antraeilį vaidmenį, ir tai mane sujaudino.
Ar prieš antrąjį parodymą jaučiatės tvirčiau, nes jau esate repetavę su režisiere A. Cholina?
Taip, žinoma. Bet tuo pačiu čia slypi ir pavojus, kad per daug „paleisime vadeles“. Todėl repeticijose nuolat primenu choristams, kad tai, kas buvo ankščiau, jau praėjo. Kiekvienas kartas scenoje yra naujas, kiekvienas kartas turi savo iššūkius, kiekvienam kartui reikia pasirengti. Taigi, repetuojame intensyviai ir labai laukiame bendrų repeticijų Kaune.
Kaip manote, kuo naudingi tokie bendri Lietuvos atlikėjų ir Amerikos lietuvių projektai, ar reikėtų jų daugiau Lietuvoje?
Tokie projektai yra labai naudingi ir reikalingi tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje. Mūsų tauta – paplitusi po visą pasaulį. Aplinka lemia, kad mūsų patyrimai, pergyvenimai yra skirtingi. Ilgainiui, tai gali mus skaldyti. Todėl labai svarbu, kad mes pažintume ir suprastume vieni kitus. O toks pažinimas, supratimas labai natūraliai išsivysto dirbant kartu.
Kaip manote, kodėl lietuvių atlikėjai dažnai lankosi ir koncertuoja Amerikoje, tačiau Amerikos lietuviai į Lietuvą su panašiu tikslu atvyksta retai?
Lietuviai Amerikoje labai laukia atlikėjų iš Lietuvos ir skaitlingai lanko jų koncertus. Tie atlikėjai atveža gyvąją dalelę Lietuvos. O dėl atvirkštinių kelionių: didesnė dalis užsienio lietuvių kolektyvų yra mėgėjiški, jie repetuoja, koncertuoja labiausiai savo malonumui, laisvalaikiu. Tokiems kolektyvams keliauti į Lietuvą yra sudėtinga dėl finansinių ir šeimyninių priežasčių. Turi aukoti savo atostogas, laiką su šeima, ieškoti lėšų kelionei. Tačiau yra ir lietuvių atlikėjų profesionalų, kurie dirba Amerikoje. Štai jiems būtų labai pravartu sudaryti sąlygas dažniau koncertuoti Lietuvoje.
Ką jūs manote apie miuziklo žanro populiarėjimą Lietuvoje? Kuo, jūsų akimis, lietuviški miuziklai skiriasi nuo tradicinių amerikietiškų?
Gyvenu Amerikoje, todėl teko matyti tik vieną kitą lietuvišką miuziklą. Tad sunku įvertinti. O Amerikoje dėl intensyvios muzikinės ir lietuviškos veiklos taip pat nelabai randu laiko lankyti vietinius miuziklus. Tad dar sunkiau palyginti. Tačiau manau, kad susidomėjimas miuziklo žanru yra teigiamas reiškinys. Ypač istorinių temų pristatymas šiuolaikinei publikai miuziklo forma. Tai įrodo tiek miuziklo „Hamilton“ didelis populiarumas JAV, tiek „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos“ nuostabus pasisekimas Lietuvoje. Manau, kad labai gerai, kad lietuviški miuziklai remiasi mums svarbiomis temomis: ar tai būtų istoriniai įvykiai („Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės Legenda“, „Mindaugas Karalius“ ), ar tautosaka ( „Eglė Žalčių Karalienė“).
Kaip Amerikos lietuviai palaiko kultūrinius renginius? Iš Lietuvos žvelgiant atrodo, kad mecenatystė už Atlanto – daug labiau paplitęs reiškinys.
Tarp Amerikos lietuvių yra stipriai įsišaknijusi rėmimo kultūra. Mūsų organizacijos, kultūriniai kolektyvai išsilaiko vien tik mecenatų ir nuosavų lėšų dėka. Ir ši kelionė – ne išimtis. Be mecenatų tokiam dideliam kolektyvui atvykti į Lietuvą vienam vakarui būtų sunkiai įmanoma. Esame labai dėkingi, kad mus stipriai remia „Lietuvių fondas“ ir „Kazickų šeimos fondas“, logistikos kompanija „Unlimited Carrier“, taip pat JAV lietuvių bendruomenė. Aktyviai prisideda ir privatūs asmenys. Štai, jau ne pirmą sykį savo lėšomis, nereikalaudama jokio specialaus atlygio, miuziklo parodymą paremia ponia Gražina Liautaud. Reikia paminėti, kad ir patys choristai aukoja ne tik savo atostogų laiką, bet ir iš savo lėšų sumoka dalį kelionės išlaidų. Tai puikus įrodymas, kad jiems ši kelionė yra reikšminga ir svarbi. Jaučiame atsakomybę miuziklo žiūrovams, mūsų mecenatams ir visiems užsienio lietuviams. Jaudinamės, bet taip pat ir nekantriai laukiame!