Amerikos režisierė Lietuvai dovanoja prieš 29 metus Niujorke pastatytą teatrinį išgyvenimą
„Norime grąžinti skolas. Nepriklausomybės 100-metis yra graži proga tai padaryti“, – sako Niujorke gyvenanti ir „Off-Broadway“ teatruose kurianti lietuvė režisierė Rasa Allan Kazlas. Po dvidešimt devynerių metų Lietuvai ji dovanoja savo teatrinį išgyvenimą – 1989-aisiais pastatytą poezijos spektaklį pagal lietuvių poetų eiles – „Įrėžta gintare“. Tik šį kartą poezija skambės lietuvių kalba, o aktoriai vaidins Vilniaus universiteto teatre ir Kauno nacionalinio dramos teatro scenoje.
Per karą iš Lietuvos su giminaičiais pasitraukusi Rasa Kazlas 1989 metais baigė prestižinį „Smith College“. Tais pačiais metais „Off-Brodway“ gimė jos poezijos spektaklis „Įrėžta gintare“. Spektaklis buvo sėkmingai parodytas ne tik Niujorke, bet ir Čikagoje bei Los Andžele, jame vaidino amerikiečiai aktoriai, o lietuvių poezija skambėjo anglų kalba.
„Surinkau savo mėgstamus įvairaus laikmečio poetus“, – pasakoja keletui mėnesių Niujorką į Vilnių iškeitusi režisierė. Ir anuomet, ir dabar spektaklyje skamba Czeslawo Miloszo, Jono Meko, Kazio Binkio, Kazio Bradūno, Janinos Degutytės, Juditos Vaičiūnaitės, Josepho Brodskio, Henriko Radausko, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus, Danguolės Sadūnaitės-Sealey, Onės Baliukonės, Henriko Nagio, Liūnės Sutemos, Tomo Venclovos ir kitų poetų eilės.
Vilniuje ir Kaune paskelbusi aktorių atranką, Rasa Kazlas iš 50 atėjusių į peržiūrą, išsirinko 6 aktores, nors amerikietiškajame spektaklio variante vaidino du vyrai ir keturios moterys. „Poetai spektaklyje bus tie patys, tačiau eilėraščius derinu pagal aktorius. Labiausiai už viską šiame spektaklyje norėjau natūralumo“, – sako režisierė ir išduoda, kad scenoje poetų eilės virs įsimintinu dialogu tarp aktorių.
Į keturias dalis, kurios pasakoja apie gamtą ir miestą, apie draugystę ir intymumą, apie karą ir apie tremtį, padalintas spektaklis žiūrovams kalba apie grožį ir siaubą, kuris eina vienas šalia kito. „Įrėžta gintare“ – tarsi simbolis nuostabaus, stebuklingo, tačiau labai sužaloto krašto“, – svarbiausią savo spektaklio mintį aiškina režisierė.
Rasa Kazlas sako, kad užaugusi Amerikoje, ji vis dar jaučia savo stiprias, Lietuvoje likusias šaknis. „Mudu su vyru Juozu norėjome dalyvauti Lietuvos 100-mečio šventėse, atvažiuoti be dovanų negalėjome, todėl atvežėme mano kuklią dovaną – teatro kūrinį, kuriame skamba lietuvių poezija. Labai norime, kad kartu su visais, šią šventę švęstų ir išeiviai“.