Amžiaus dvikova. Borisas Spaskis ir Bobby Fischeris: kaip komunizmas ir demokratija kovojo prie šachmatų lentos

Bobby Fischeris / Vida Press nuotrauka
Bobby Fischeris / Vida Press nuotrauka
Rolanda Kisnieriūtė
Šaltinis: Žurnalas „Legendos“
A
A

Jį vadina geriausiu visų laikų šachmatininku, Achilu be Achilo kulno ir didžiausiu praėjusio amžiaus paranoiku, nacionaliniu Amerikos didvyriu ir... dezertyru bei išdaviku. Ko gero, Bobby FISCHERIS (1943–2008) – ekscentriškiausia šimtmečio asmenybė, patvirtinanti prielaidą, kad genialumas ir beprotybė – visada greta.

Jeigu ne Fischeris, šachmatai JAV greičiausiai nebūtų tapę valstybinės reikšmės sportu. Dabar šalyje visur jais žaidžiama, o 1949-aisiais Regina Wender Fischer buvo priversta paskelbti laikraštyje skelbimą, kad reikalingas šachmatų partneris jos sūnui. Neturėdamas priešininko, jis žaidė pats su savimi, darė ėjimus ir už baltuosius, ir už juoduosius. Leidinio redaktorius pasiūlė užrašyti berniuką į klubą.

Nauja žvaigždė gimė

Motina su dviem vaikais niekaip neįsipaišė į reklaminį pokario Amerikos paveikslą – šalis išgyveno tikrą ekonomikos bumą, o trijulė glaudėsi kukliame dviejų kambarių bute Brukline. Regina gimė Lenkijos žydų šeimoje, 1914-aisiais emigravusioje į Ameriką. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje mergina išvyko į Berlyną, o per vieną iš komandiruočių atsidūrė Maskvoje, užsikrėtė komunizmu ir nusprendė čia pasilikti. Įstojusi į mediciną, susipažino su mokslininku fiziku Gerhardtu Fischeriu – už jo ištekėjo, gimė dukra Joan. 1939-aisiais, supratusi, kad jokio žadėto šviesaus rytojaus nebus, grįžo į Ameriką. Toks žingsnis, taip pat dalyvavimas kairiųjų pažiūrų organizacijų veikloje bei antivyriausybiniuose piketuose iškart patraukė FTB dėmesį.