Tikrai nesuklysiu „Kino pavasario“ direktorę Vidą RAMAŠKIENĘ (67) pavadindama kino festivalio mama. Taip jaučiuosi po pokalbio su ja. Vida man prisipažįsta, kad pats metas jai įgyvendinti svajonę ir „pagyventi sau“. Sako ir pirmąjį projektą tam naujam gyvenimo tarpsniui turinti – kino klubą senjorams. Čia jie galėtų žiūrėti gerą kiną, gerti gerą vyną ir prasmingai kalbėtis...
Miela Vida, kaip jūs gyvenate?
Kuo toliau, tuo geriau. Mano metų žmogus turi vis mažiau įsipareigojimų, tad gyvenimas tik gerėja.
Tai mėgaujatės geru kinu?
O, taip! Tikrai ne visus „Kino pavasario“ filmus esu mačiusi, kaip gali atrodyti. Aš – nakties žmogus, tad ir filmus žiūriu, kai visi miega. Va ir šiandien jau po vidurnakčio pažiūrėjau „Karčią meilę“. Per galvą nesiverčiu, niekur neskubu. Juolab kad man su peržiūrėtu filmu reikia pagyventi...
Šis pasikeitęs „Kino pavasaris“ kelia jums stresą ar laikotės optimistiškai?
Gali atrodyti, kad kino festivalį organizuoti yra žaidimas, tačiau tai – didžiulis iššūkis. Ypač šiuo laiku. Akivaizdu, kad reikia būti šiek tiek bepročiu. Ir mes iš šalies taip atrodome. Pandemija iš mūsų pareikalavo beprotiško susikaupimo ir psichologinio nusiteikimo. Reikėjo padaryti daugybę darbų per atstumą, o kūrybiniai beveik neįmanomi tokiomis sąlygomis, jiems reikia žmogiško kontakto.
Paskutinės dvi savaitės iki festivalio šiemet mus išgelbėjo. Komanda buvo testuojama ir mums leido mažomis grupėmis susitikti gyvai. Ačiū už tai Vilniaus savivaldybei.