Filmo „Amžinai stilingos“ režisierė Lina Plioplytė: „Gatvė – šių moterų podiumas“

Amerikoje, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje kritikų liaupsių sulaukusiame filme pasakojama apie šešias stilingas, nepriklausomas ir labai skirtingas garbaus amžiaus niujorkietes, jos dėsto savo požiūrį į grožį, senėjimą ir jaunystės kulto apsėstą Vakarų kultūrą. Filmo herojų amžius – nuo 62 iki 95 metų, nors pačios jos į didėjančius skaičius nekreipia dėmesio. „Kažkur tarp penkiasdešimties ir mirties“, – kvatodamasi savo amžių apibrėžia viena stilingųjų moterų. 

Kad sukurtum filmą, neužtenka prisėsti su žavia damute, išgerti puodelį kavos ir paplepėti. Kiek laiko praleidai su savo herojėmis?

Apie ketverius metus. Su visomis susitikdavau bent kartą per mėnesį. Pirmuosius sykius daugiausia kalbėjome apie madą, stilių, bet vis labiau jas pažindama supratau, kokios įdomios šios moterys. Kokia jų gyvenimo filosofija, patirtys... Per kelerius metus jos tapo mano draugėmis, netgi – mamomis. Su viena pietaujame ir išsipasakojame viską, kas ant širdies guli, kita sveikuoliškais gėrimais mane palepina. 

Pernai, kad sumontuočiau filmą ir išsilaižyčiau žaizdas po nutrūkusių santykių, pusmečiui išvažiavau iš Niujorko. Kai grįžau, net nekilo klausimų, kur galėčiau kelioms dienoms prisiglausti. Viena iš mano damučių iškart pasiūlė: „Ateik pas mane: pamaitinsiu, ant sofutės pamiegosi.“ Su kai kuriomis važiavome į filmo premjeras Kanadoje ir Anglijoje – buvo nepaprastai smagu. Keliaujanti trupė! Kai su jomis bendrauju, kalbu, atrodo, kad mes kartu pasaulį užkariausime. 

Tu taip entuaziastingai kalbi apie savo herojes! O nebaisu prisirišti, juk tavo draugėms – jau ne dvidešimt ir ne trisdešimt? 

Suprantu, ko klausi, bet stengiuosi negalvoti apie tai. Žinoma, kartais šmėkšteli mintis, kad po kokios dvidešimties metų viso to nebebus, bet reikia gyventi šia diena. Manau, jos pasakytų tą patį. Negali verkti dėl ateities. Ne ateitis, ne praeitis, o šiandiena – ji vienintelė yra tikra. 

Filmo herojės – drąsios, ekstravagantiškos asmenybės. Kaip į jas reaguoja artimieji, ypač - jų vyrai?

Lyn, kuri šypsodamasi save vadina „Countess of Glamour“ – „Gramūrinė grafienė“, vienintelė turi vyrą, jiedu kartu – jau šešiasdešimt metų. Jo prasta sveikata, bet Lyn sako, kad dabar jį myli dar labiau, nei kada buvo mylėjusi. Visi supranta, kad po truputį artėja pabaiga ir būtina džiaugtis kiekviena akimirka. 

Debra, kuri gyvenime vadovaujasi moto „gerai atrodyk – gerai jauskis; gerai jauskis – gerai atrodyk“, turi vaikiną, su juo bendrauja jau penkerius metus. Filme jos draugas sako, kad kai pirmą kartą pamatė Debrą, jam ji buvo panaši į klouną, todėl į antrą pasimatymą bijojo eiti. Baisoka buvo ir man šią frazę dėti į filmą, nežinojau, kaip jie abu reaguos, bet jei filme kalbėčiau tik apie stilių, madą, apie tai, kas gražu, šios moterys nebūtų tikros. Ką kamera pagavo – tą pagavo. Atrodo, ta frazė filme jų neišskyrė – kiek žinau, juodu ketina kartu apsigyventi (šypsosi). Ryšys tarp mūsų nenutrūksta ir pasibaigus filmavimams: nuolat visos susiskambiname, susižinome naujienas. 

Šioms moterims dėmesio netrūksta net ir tokiame spalvingame, stileivų pilname Niujorke?

Netrūksta. Nors jos visos sako, jog puošiasi ne tam, kad sulauktų dėmesio. Juolab kad ne visada jis būna toks jau malonus. „Pasižiūrėk, kaip ji atrodo!“ – kartais net ir Niujorke šios moterys išgirsta nemalonių replikų. Kita vertus, Niujorke, manau, jos itin vertinamos. Už drąsą, saviraišką. Gatvė – jų podiumas. Čia jos fotografuojasi, čia jos įpučia įkvėpimo kitiems, susipažįsta vienos su kitomis. Apranga – socialinis reiškinys, jis pasako, kas mes esame. Jei viena moteris su skrybėle sutinka kitą su skrybėle, patikėkite, jos visada ras bendrą kalbą. 

Norėčiau būti panaši į savo herojes. Gyvendama Amerikoje pradėjau jausti baimę senti. Būdama dvidešimt penkerių nesvarsčiau apie botulino injekcijas, bet jaučiau, kad jaunystės kultą išgyvenanti visuomenė tik ir skaičiuoja: „Man jau trisdešimt! Ką daryti?!“ Pabendravus su filmo herojėmis, ateina supratimas, kad metams bėgant gyvenimas tik gerėja. Viena kita papildoma raukšlė tampa nesvarbi, bet tai ir nereiškia, kad reikia nustoti dažytis, sportuoti, sveikai maitintis, prisižiūrėti. Kaip sako viena iš herojų Joyce: „Niekada nenorėjau atrodyti jauna, visada norėjau atrodyti puikiai.“ Ačiū jums, moterys, už įkvėpimą ir drąsą!

Kaip manai, Lietuvoje panašų filmą būtų įmanoma sukurti?

Žinoma! Jūs patys neįsivaizduojate, kiek daug įdomių žmonių aplinkui! „Advanced Style“ – filmas ne apie stilių, o apie asmenybes, ir Lietuvoje jų tikrai netrūksta. Net gal būtų realiau sukurti filmą apie vyrus – juk turime tiek daug keistų menininkų, slampinėjančių po Užupį, Senamiestį. Apie ką jau ką, o apie gyvenimą jie tikrai turėtų ką papasakoti. Lietuviškas „Advanced Style“ variantas – kodėl gi ne?! 

Kaip nutiko, kad prieš dešimt metų atsidūrei Amerikoje? 

Keletą metų Vilniuje dirbau žurnaliste, rašiau apie pramogas, vakarėlius, o vieną vasarą supratau, kad nuo viso to pavargau, ir išvažiavau pagal programą „Working Travel USA“. Išvažiavau be menkiausios minties, jog tai galėtų būti visam gyvenimui. 

Padirbau viešbutyje, paskui – kavinukėje padavėja. Planavau po kelių mėnesių grįžti namo ir net neįsivaizdavau, kad per tokį trumpą laiką galėčiau įsimylėti ir ištekėti (juokiasi). Vis dėlto prabėgus porai mėnesių paskambinau tėvams ir pranešiau: „Išteku!“ Jie tik trūktelėjo pečiais... Man atrodo, tėvai pernelyg nenustebo – jei jau radau žmogų, su kuriuo man gera, liksiu. Dabar, praėjus dešimčiai metų, suprantu, kad buvau karštakošė mergaitė, kuriai įsimylėjimas ir santuoka nebuvo nei gyvenimo, nei mirties klausimas, – nesvarsčiau, ar ši meilė galėtų būti vienintelė ir visam gyvenimui. Trejus metus buvo gera, paskui gera nebebuvo, ir mes išsiskyrėme. 

Kai tekėjai, tau buvo vos dvidešimt, tavo vyrui Haelui – keturiasdešimt septyneri... 

Ir ką? Visada maniau, kad amžius nieko nereiškia, tai – tik skaičius, skaitmenų seka, o visa kita slypi galvoje. Jei du žmonės sutaria, visai nesvarbu, ar jie – iš skirtingų žemynų ir ar skirtingo amžiaus. 

Kur kas sudėtingiau buvo tai, kad atsikrausčiau gyventi į mažą Amerikos miestelį, kuriame du tūkstančiai žmonių gyvena vasarą, penki šimtai – žiemą. Pradžioje buvo visko, daug reikėjo į save sugerti. Daug kas buvo keista: nuo to, apie ką amerikiečiai šneka sėdėdami prie stalo, iki to, kaip bendrauja. Esu komunikabili, bet ten pusantrų metų nesugebėjau susirasti draugų – tai buvo vieniša patirtis. Miestelis mažas, interesai skiriasi. Man sako: „Varom su snieglentėmis!“, o aš klausiu: „Mielai, bet gal kas nors knygas skaitote?“ (Kvatoja.) Dėl to keturiasdešimt septynerių metų vyras buvo tas, kurio mano smegenys ieškojo, tas, kuris galėjo atsakyti į mano klausimą: „Kaip jūs čia gyvenate?“ 

Po kurio laiko iš Silvertorno persikraustėme į Kaliforniją, San Diegą, vėliau, kai nusprendžiau tęsti Vilniuje pradėtas žurnalistikos studijas, persikėlėme į Boulderį Kolorade – daug didesnį, jaunatviškesnį, įvairiapusiškesnį. 

Amerikoje lengva blaškytis iš vietos į vietą – čia nėra sienų, kalbos barjerų, kultūra, žmonės mažai skiriasi. Tie patys prekių ženklai, tie patys makdonaldai, viešbučiai... Vasarą visus užgyventus daiktus uždarysiu į sandėlį Niujorke, sėsiu į seną savo automobilį ir tris dienas važiuosiu iki Kalifornijos. 

Kada nors norėjosi nuo visko pabėgti ir grįžti, kur daug tyliau, ramiau?

Visai ne! Gal pernelyg dramatiškai nuskambėjo žodžiai apie tą vienišumo laikotarpį... Be to, nesu iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Amerika – šalis, kurioje užsieniečiui lengva prisitaikyti, o tokiame mieste kaip Niujorkas kalbos akcentas visiškai nieko nereiškia. Kažkodėl manau, kad režisiere niekur kitur nebūčiau tapusi, o Amerika tai leidžia: „Imk ir daryk.“ Jei ko nors labai nori – gausi. „Galimybių šalis“ nėra tik iš piršto laužta frazė. 

Pasimokiusi Boulderyje vasarą išvažiavau į Niujorką atlikti praktikos – šį miestą pamilau iš pirmo žvilgsnio. Vasaros pabaigoje supratau, kad į Koloradą nebegrįšiu. Vyras susitaikė su ta mintimi. Kadangi turi vaikų, Haelas grįžo, o aš likau. Gyvendama Kolorade nežinojau, nei kokia mano gyvenimo prasmė, nei ką noriu veikti, o Niujorke viskas stojo į savo vietas. 

Vos po savaitės, praleistos Niujorke, kažkas pasiūlė parašyti į populiarų jaunimui skirtą žurnalą „Nylon“ ir paklausti, ar jiems nereikėtų praktikantės. Iš pradžių dirbau fotoasistente. Rūšiuodama archyvines nuotraukas pradėjau bendrauti su mergaitėmis iš televizijos skyriaus, pamačiau, kad tai, ką jos dirba, ir yra tai, kuo norėčiau užsiimti, – lakstyti po mados renginius, kurti reportažus. 

Niekada nebuvau abejinga škurliams (juokiasi). Nereikia garbinti drabužio – žmogus tikrai netampa geresnis, jei apsivelka „Pradą“. Nors taip, su geresnės kokybės drabužiu beveik visada jautiesi geriau. 

Vadinasi, tavo spintoje nieko nerasčiau iš „Prados“ kolekcijų?

Iš „Prados“ – ne, bet iš „Marc Jacobs“ – taip, tik tuos apdarus radau padėvėtų drabužių parduotuvėje. Nesu ta, kuri aštuonis tūkstančius „Chanel“ rankinei švaistytų. 

Na, gerai – iki tobulybės man dar labai toli! Žvilgteliu į filmo herojes ir džiaugiuosi: turiu dar keturiasdešimt metų mokytis. 

Meilė škurliams atsirado su aistra būti unikaliai. Pasižiūriu į paaugliškas nuotraukas ir juokas ima: „O Dieve, kaip tu apsirengusi?!“ Oi, tai buvo ilgas ir skylėtas kelias... į tobulybę (kvatojasi). Na, gerai – iki tobulybės man dar labai toli! Žvilgteliu į filmo herojes ir džiaugiuosi: turiu dar keturiasdešimt metų mokytis. 

Vadovaujuosi tam tikra drabužių filosofija: apgaubti save tuo, kas patinka, džiugina, ir visai nesvarbu, kas tai – ryškios spalvos, raštai, blizgučiai. Mums visiems patinka atrodyti gražiai, bet man to neužtenka, visada drabužiuose ieškau įdomumo, unikalumo. 

Metams bėgant patirties tik daugėja? 

Žinoma. Perku mados žurnalus, žiūriu į stilistų darbus, jų parinktus derinius. Anksčiau pirkdavau bet ką: poliesteris ar ne poliesteris – visai nesvarbu, svarbu, kad būtų gražu. Su laiku vis dažniau atkreipiu dėmesį į šilką, kašmyrą, o ir „H&M“ drabužių „iš antrų rankų“ nebeperku. Prieš porą metų supratau, be kokių akcentų sunkiai išsiverčiu. Pirmiausia, man visada norisi raštų. Juodos ir baltos derinys taip pat visada tinka, „leopardas“ – irgi. Kad ir kur eičiau – į brangiausią ar pigiausią krautuvę, visur atkreipiu dėmesį į tą patį. 

Daug ko išmokai iš savo filmo herojų: vertinti natūralius audinius, ieškoti „grobio“ padėvėtų drabužių parduotuvėse, o svarbiausia – nebijoti. Kad filmas išvystų dienos šviesą, ir pati turėjai žengti ne vieną drąsų žingsnį... 

Mačiau, kad kiti filmų kūrėjai iš sėdimų ofisinių darbų patraukia savo keliais, tampa laisvais samdomais kūrėjais. Po kelerių metų ir aš išdrįsau tai padaryti. Pirmiausia išmokau, kad šioje veikloje niekam nereikalingas mano lietuviškas kuklumas. Turiu pati skambinti, siūlyti savo paslaugas ir nebijoti išgirsti „ne“. 

Atlikau praktiką „Nylon“, kai susipažinau su fotografu Ari Seth Cohenu. Dabar jis – puikus mano draugas ir filmo bendraautoris. Kaip dabar atsimenu: įsiveržė į kavinukę, kurioje dirbau bariste, toks laimingas, ryškus, raštuotas ir tiesiog pasakė: „Ieškau draugų.“ – „Kokių draugų? Juk Niujorke niekas taip nesielgia!“ Jis ką tik buvo persikraustęs iš Vakarinės pakrantės... Susidraugavome, jis papasakojo, kad nori kurtį blogą ir publikuoti pagyvenusių moterų nuotraukas. Jo idėja man nuskambėjo nerealiai, o jau po poros mėnesių turėjau pripažinti: „Tai yra gerai. Labai gerai.“ 

Visas filmo herojes gatvėje sutiko, užkalbino ir nufotografavo Ari. Fotografuoti pagyvenusias moteris – jo aistra, nes pats užaugo su dviem nuostabiomis močiutėmis, kurios puikiai rengėsi ir buvo geriausios jo draugės. Visos į objektyvą patekusios moterys – individai, herojės, charakteriai, moterys, kurios daro tai, ką nori. Ari niekada neįsivaizdavo, kuo jo aistra virs, niekada nemanė, kad tai gali tapti taip populiaru ir kad iš to bus galima uždirbti pinigus. 

Mane pačią, stebinčią aplinką, visada kankino klausimas: „Iki dvidešimties mes eksperimentuojame, drąsiai dažome plaukus žaliai ar raudonai, o paskui ateina diena ir pradedame „normalėti“. Negi ir man reikės „sunormalėti“?!“ Ir štai Ari moterys: jos dažosi, puošiasi, klijuojasi netikras blakstienas ir visiškai neketina „sunormalėti“. 

Susipažinusi su Ari pasisiūliau: „Gal galiu filmuoti neilgus, kelių minučių, jų portretus? Pasiknisti po jų spintas, paklausinėti apie stilių?“ Filmukus kėlėme į „YouTube“, ten jie sulaukė nemažo pasisekimo – daugybė peržiūrų, komentarų. Moterys patiko ne tik mums, bet ir kitiems. Klipukų tik daugėjo, o po penkto ar šešto supratome, kad galbūt tai galėtų peraugti į dar didesnį projektą. Taip atsirado ilgojo metražo filmas „Advanced Style“. 

Tai nėra saldus filmas apie žavias ir laimingas močiutes. Neignoruojame jų problemų, nemeluojame, kad joms neskauda, kad kartais jaučiasi vienišos – juk daugelis jų palaidojusios sūnus ir mylimus vyrus. Kaip iškelti nosis į viršų ir stumtis į priekį? Kaip matyti stiklinę ne pustuštę, o beveik pilną? Mano herojės sako, kad senti – privilegija, toks yra jų pasirinkimas. Kiekviena diena gali būti įdomi, ir visai nesvarbu, kiek tau – dvidešimt ar aštuoniasdešimt. 

Kabareto šokėja oranžinėmis blakstienomis

Lenkų kilmės amerikietė dailininkė Ilona Royce Smithkin Niujorke gyvena bemaž šešiasdešimt metų, jai – devyniasdešimt ketveri. Mažutė – vos keturių pėdų, greita kaip vijurkas ir visų mylimiausia. Ji – vienas iš tų žmonių, kurie ne gyvena, o skraido. Ji – gyvsidabris, kur eina, ten kyla šurmulys. Būdama aštuoniasdešimt penkerių pradėjo šokti kabareto šokius. Užsitraukia tinklines kojines ir kilnoja kojas – sako: „Nemoku dainuoti, bet performansą surengti galiu.“

Ji – mano įkvėpimo šaltinis. Pilna išminties ir neturi savininkiškumo jausmo. Ji man tiek gyvenime patarimų yra davusi! Ateinu pas ją, verkiu dėl skyrybų, o ji ramina: „Nieko, rasime tau advokatą ir viskas bus gerai.“ Ir sudaužyta širdimi pas ją lekiu. Ji yra viso kvartalo psichologė ir patarėja visais gyvenimo klausimais. 

Ilona buvo tik kartą ištekėjusi. Jos vyras – lakūnas, žuvo karo metais. Nuo to laiko ji nesutiko tokio vyro, už ko būtų verta ištekėti. Ilona vieniša, bet neatrodo, kad dėl to kentėtų. Ji turi daug draugų, šie ja pasirūpina, yra visų draugijų, vakarėlių siela. Mėgsta tekilą. 

Ji visada mėgo gražiai rengtis, kaip menininkė, save išreiškia spalvomis. Jai tai patinka ir puikiai pavyksta. Oranžines blakstienas, kurioms net kuriamos dainos, ji atrado prieš kokia dvidešimt metų. Mačiau senesnes nuotraukas, kuriose Ilona, o ir visos filmo herojės, atrodo visai kitaip. Su amžiumi moterys iš naujo atranda savo grožį, randa naujų būdų pateikti save pasauliui. Keičiasi bruožai, plaukų spalva, intensyvumas, todėl ir jų stilius skirtingais gyvenimo etapais šiek tiek skiriasi. 

Nesakyk „ne“ seksui

Joyce Carpati – aštuoniasdešimt vieni. Ji labai skiriasi nuo kitų damučių, Joyce – rafinuotos elegancijos simbolis. Kai kurios, galima pamanyti, kartais persistengia dėl stiliaus, o Joyce nėra ekstremalė. Stiliaus ji išmoko Italijoje, mokydamasi dainuoti operetes. Tvido švarkeliai, perlų vėriniai – tai Joyce klasika. Ji visą gyvenimą šitaip rengėsi. Jos niekada nepamatysi be skiriamojo ženklo – kasos ant viršugalvio ir perlų vėrinių. 

Joyce vyrą palaidojo prieš keturiasdešimt metų, turi vaikų, anūkų, ir jie tiesiog kaifuoja turėdami tokią stilingą močiutę. Po vyro mirties Joyce dirbo „Cosmopolitan“ žurnale, reklamų pardavimo skyriuje. Savaime suprantama, kažkada buvo karjeristė. Dabar atrado Paryžių, nusipirko ten butelį, kas porą mėnesių nuvažiuoja ir „pasikrauna“ europietiško rafinuotumo. Niujorke ji lanko prancūzų kalbos pamokas, vaikšto į baseiną, eina į klubus. 

Žmonės, pažiūrėję į Joyce, sako, kad norėtų tokie būti sulaukę jos metų. Jai nereikia mini sijonų, kad atrodytų seksualiai. Joyce ir dabar sako: jei partneris teisingas, nesakyk „ne“ seksui. 

Vaikščiojantis muziejus

Tziporah Salamon – jauniausia kompanijoje. Kai Ari pagavo gatvėje, jai dar nebuvo šešiasdešimties, kai filmavome, buvo šešiasdešimt dvejų ar trejų. Dėl drabužių Tziporah – didžiausias mano įkvėpimas. Nuo galvos iki kojų ji rengiasi kaip praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio kino aktorė. Drabužiai – jos gyvenimas. Kiekvienąsyk, kai ją sutinku, apčiupinėju visus drabužius, visas detales. Ji – vaikščiojantis muziejus. Guvi, nuolat duodasi su jaunimu, eina į visų parodų atidarymus. 

Iki šiol nesukūrusi šeimos, ji vis dar tikisi ištekėti. O kodėl ne?! Tziporah dvidešimt metų dirbo rūbininke, tačiau visada – pasipuošusi nuostabiomis skrybėlaitėmis. Ją nuolat fotografavo „The New York Times“ fotografas Billas Cunninghamas ir visi kiti, kurie turi akį pamatyti madą. Dabar ji dirba mokytoja ir mėgaujasi, kad gali žinias perduoti jaunoms mergaitėms. Savęs kūrimas per drabužį jai suteikia prasmę. Tziporah sako, kad žiūrėjimas į Henri Matisse’o paveikslus išaštrino jos žvilgsnį į madą. Ir tai, kaip rengiasi, nėra joks fanatizmas – ji tuo domisi ir tuo gyvena. Kartais jai prireikia septynerių metų, kad surinktų visą ansamblį, bet kol jis neužbaigtas, niekur su juo neis. 

Jau pusmetį Tziporah gyvena Los Andžele, nes jos svajonė – rengti Holivudo žvaigždes. Ir amžius siekti savo svajonės – jokia kliūtis. Beje, kaip ir visoms kitoms filmo herojėms. 

Viena pirmųjų

Debra Rapoport kuria galvos apdangalus iš veltinio ir aksesuarus – iš tualetinio popieriaus. Debra – viena pirmųjų fotografo Ari, kuris 2010 metais sukūrė blogą ir pradėjo fotografuoti pagyvenusias moteris, herojų ir didžiausių įkvėpėjų. Debra juokiasi, kad nuo tada, kai plaukus nusidažė rožine spalva, į ją dėmesį atkreipia ir vaikai, ir senyvo amžiaus moterys