Anapilin iškeliavusio Vytauto Šapranausko bičiulis Linas Ryškus: „Aplink jį buvo pilna žmonių, bet jis neturėjo jiems laiko“

„Jį pražudė alkoholis“, – sakė L.Ryškus, tikinęs, kad nesyk pats mėgino padėti V.Šapranauskui, tačiau šio būta perdėm uždaro. Vyras įsitikinęs: daugelis žmonių mėgino būti greta, bet nė vieno jų aktorius neprisileido – turėjo per daug darbo. „Bandė ir medikai padėti, ir artimieji bandė padėti, ir tie, kam jis paskambindavo, bandė padėti. Bandė padėti ir tie, kas su juo buvo nuolatos... Aš manau, kad ir Ieva nuolat padėjo, ir Gytis, ir visi. Taigi, čia nėra apie ką kalbėti. Čia buvo liga“, – svarstė L.Ryškus.

Režisierius E.Vėlyvis, kurio filmas „Redirected“ V.Šapranauskui buvo paskutinis, aktorių prisimena kaip itin atsakingai žvelgiantį į darbą, ambicingą ir pasiruošusį visą save atiduoti dėl geriausio rezultato filmavimo aikštelėje. Tuo tarpu N.Kazlauskaitė apie aktorių prabilo iš asmeninės perspektyvos.

Apie problemas dėl alkoholio žinojo visi

Anot L.Ryškaus, apie V.Šapranausko bėdas su alkoholiu žinoma buvo visiems, o kadangi aktorius – žinomas žmogus, aptarti tai irgi norėjo kiekvienas. „Apie alkoholizmą visi žinojo. Daugybė žmonių yra alkoholikai. Pagal medikų standartus viskas kitaip – ir aš esu alkoholikas pagal tai. Tačiau Vytautas buvo matomas žmogus, kiekvienas jo išėjimas buvo aptariamas viešai“, – sakė režisierius.

L.Ryškus pabrėžė, kad su polinkiu išgerti pramogų pasaulyje susiduria daugelis ir to jokiu būdu negalima romantizuoti. Anot jo, V.Šapranauskas su polinkiu į alkoholį tvarkytis nemokėjo. „Nematau daug žmonių aplink, kurie susitikę geria arbatą. Bet visi su tuo skirtingai tvarkosi. Tai didžiulė kova, reikalaujanti pastangų. Bet kokie cheminiai preparatai susilpnina galią kovoti. Negalima šių dalykų idealizuoti. Viskas yra kova, ir gyvenimas yra kova. Tiesiog reikia būti atsakingam, nerėkti, kad žmogus turi teisę gimti, turi teisę ir mirti“, – kalbėjo L.Ryškus.

„Jis nebevaldė situacijos. Jam atrodė, kad reikia dirbti daugiau“, – L.Ryškus

Vyras tikina, kad koją laimingam gyvenimui kišo ir beribis V.Šapranausko noras dirbti – ilsėtis sau jis neleido. „Jis nebevaldė situacijos. Jam atrodė, kad reikia dirbti daugiau. O galėjo gyventi iš kelių televizijos projektų puikiausiai, bet jam atrodė, kad reikia daugiau. Nereikia sureikšminti teatro, nors daug kas taip šneka“, – pabrėžė pašnekovas.

L.Ryškus įsitikinęs, kad jei V.Šapranauskas būtų norėjęs grįžti į teatrą, būtų ir grįžęs: „Jei jis būtų juodai pergyvenęs dėl teatro, būtų susitvarkęs, metęs televiziją ir gyvenęs teatre“.

„Buvo išmuštas pagrindas iš po kojų, tai, kas prilaiko. Viešumas atitolina tave nuo savęs paties – sukiesi televizijoje, koncertuose. Mano draugai matė jo koncertą ir pasakojo, ką jis ten darė – kaip dvi valandas išlaikė publiką visai vienas. Pasakojo apie publikos reakciją, jo darbą. Daug didelių žmonių nugriūva, ir tai nėra naujiena. Tačiau ne visi taip baigia. Bet tai, kad jis didelis, nėra pasiteisinimas – tai skausminga, pavojinga ir verčia daug pasimokyti“, – prisiminė L.Ryškus.

Matė visokį

Prisimindamas Anapilin iškeliavusį aktorių L.Ryškus atvirauja – būti greta jam buvo malonu. „Man buvo smagu būti su juo, norėjosi būti šalia, nes jis – Šapras. Jis buvo žavus, linksmas, išsilavinęs, su juo buvo daug apie ką pašnekėti. Ką jau kalbėti apie žmones, kurie jį matė ekrane… Nežinau, kodėl jis buvo liūdnas. Abejonės dėl ateities? Liūdesys dėl neįgyvendintų svajonių? Nesutarimai su artimaisiais? Nieko ypatinga jis neturėjo. Turėjo visus šansus turėti daug draugų. Aplink jį buvo pilna žmonių, bet jis neturėjo jiems laiko… Niekas Šapro nepaliko“, – nukirto režisierius.

Vyras patikina: aktorių savo akyse matė visokį: „Aš jį pažinojau visokį. Ir labai sunkiom valandom, ir labai linksmą, žavų, rūpestingą. Jis nebuvo klounas su ašara akyje, kaip bandoma romantizuoti. Tai ne romantika. Kiekvienas žmogus turi liūdesio krislą. Tik tiek, kad Šapras buvo apdovanotas geru humoro jausmu, todėl liūdesys taip kontrastavo.“

Nors aktoriaus savižudybė L.Ryškui atrodo visiškai beprasmė, vyras įsitikinęs: šis visuomenę sukrėtęs įvykis gali išgelbėti kitus: „Negali sakyti, kad niekas taip nebedarys, bet reikia, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, jog taip daryti negalima.“

Filmavimo aikštelėje – itin profesionalus

Apie paskutinį savo pokalbį su V.Šapranausku laidoje pasakojo E.Vėlyvis. Prisiminė, kaip skambino aktoriui likus kelioms dienoms iki jo mirties. „Jokių įtarimų nebuvo. Net Šapranausko pavardę juk išgirdus palydi šypsena“, – kalbėjo režisierius.

Laidos metu vyras prisiminė V.Šapranauską filmavimo aikštelėje. „Yra daug puikių aktorių, bet ne su visais turi ryšį. Dirbau su daug kuo, bet su Vytautu jaučiau ryšį – norėjau tęsti su juo darbą. Nedaug tokių žmonių yra. Tai – žmogiškas ryšys. Sielų artumas, pasaulėžiūros panašumas. Aš nebuvau artimas jo rato žmogus, negaliu teigti, kad jis buvo bičiulis ar draugas. Tiesiog pokalbiai būdavo ne tik apie darbus. Jis mėtydavo gerus bajerius“, – pasakojo E.Vėlyvis.

Prisiminė ir tai, kaip filmavo pirmą bendrą darbą – filmą „Zero 2“. Tąkart jau pirmą dieną V.Šapranauskas aikštelėje susižeidė. „Vytautą išvežė į ligoninę. Susiėmėme už galvos, galvojom, ką daryti – galvojome keisti aktorių. Vytautas paskambino po operacijos ir sakė, kad jei tinka toks, norėtų filmuotis toliau – paprašė perdaryti scenarijų, kad galėtų filmuotis sugipsuota koja. Džiaugiuosi, kad jis surado stiprybės ir valios filmuotis su nutrauktais raumenimis – ir skausmas, ir nepatogumas, o filmavosi jau kitą dieną“, – stebėjosi E.Vėlyvis.

„Manau, aplinka čia visiškai niekuo dėta – jis pats pasirinko tokį gyvenimo būdą, taip pat kaip ir išėjimą“, – E.Vėlyvis

„Aikštelėje jis buvo didelis entuziastas, visom prasmėm. Labai reiklus sau ir personažui. Įsivaizduokite – filmuojama scena, prireikia gal dešimt dublių. Jis vis prašydavo jį taisyti, kol gaudavom puikų rezultatą. Nežinau, kaip jis dirbdavo teatre, televizijoje, tačiau jei ten buvo toks, kaip kine, jis turėjo būti labai puikus, – svarstė režisierius ir pridūrė. – Niekada neparodydavo savo elgesiu, kad jam kažkas nepatiktų. Visi komandos nariai gali dėti parašus po mano žodžiais: jis su visais dirbo labai noriai ir draugiškai.“

Aktoriaus polinkis į alkoholį režisieriui buvo žinomas dar prieš pradedant bendradarbiauti. „Pradžioje, iki pažinties su Vytu, girdėjau visokių kalbų. Bet galiu paliudyti, kad mūsų aikštelėse nebuvo nė vieno įvykio, kuris sietųsi su alkoholio problema. Aikštelėje jis net pasirodydavo anksčiau laiko. Niekad nesakydavo, kad jam jau laikas eiti – darydavo tol, kol padarydavo“, – pasakojo.

Svarstydamas apie V.Šapranausko savižudybę E.Vėlyvis apie priežastis galėjo tik nutuokti: „Matyt, vyko vidinė drama. Kovojo kovojo ir nusikovojo. Nereikia nieko kaltinti. Manau, aplinka čia visiškai niekuo dėta – jis pats pasirinko tokį gyvenimo būdą, taip pat kaip ir išėjimą.“

Reagavo „paaštrintai“

Kartu su V.Šapranausku studijavusi aktorė N.Kazlauskaitė prisimindama aktorių negailėjo gerų žodžių. „Jaunystėje jis turėjo daug energijos. Buvo toks lengvas… Su juo bendrauti buvo Dievo dovana“, – prisimena ji.

„Manau, jis buvo jautresnis nei bet kas kitas. Jis į viską reagavo paaštrintai“, – N. Kazlauskaitė

Moteris pabrėžia: kolegų šnekos apie V.Šapranausko jautrumą – ne iš piršto laužtos: „Manau, jis buvo jautresnis nei bet kas kitas. Jis į viską reagavo paaštrintai. Tokio lygio asmenybė kaip jis – ir žavus, ir labai talentingas… Tai suvaldyti nėra taip lengva.“

Kalbėjo ji ir apie aktoriaus santykius su moterimis. „Jis nebuvo mergišius. Tai galbūt dar vienas jo bruožas… Ir scenoje, ir gyvenime jis ieškojo ryšio, tikrų dalykų. Gyvenime, galiu spėti, tikros meilės. Ne jam buvo turėti vieną, antrą, trečią“, – patikino.

Graži ir darni šeima buvo V.Šapranausko svajonė. „Jis labai norėjo vaikų, šeimos. Kaune gyveno jo uošviai, jis pasakodavo apie visą šeimą. Jaukumą, šilumą…“ – sakė N.Kazlauskaitė.